Diptikas pirmas

Žemai ten saulė maudos,
Paskendus liūdesy,
Miglų sutemę raudos...
Žvaigždžių veja šviesi,

Juk tu žinai mūs taką
Ir tiltą Ilgesy,
Kur baltos vėtros šneka,
Kur debesys basi

Per upę džiaugsmo brenda
Žvaigždynų ajerais,
Kur mūs širdžių legendą
Kartoja vakarais

Dangaus auksinė aura
Virš pasakų pilies –
Naktis išpylė taurę
Ant Nebūties Gėlės,

Ir plukėmis pražydo
Šviesi vilnis žvaigždžių
Virš Žemės žalsvo šydo,
Virš mūs Dviejų Širdžių...


Diptikas antras

Per bedugnę – saulės spinduliu šviesiu –
Te likimai aušromis žibės...
O pūga baltoji debesų,
Šviesios svajos – mariose žvaigždės...

Jūros vilnys, ties uola suklupę,
Griaudžiai belsis į dangaus vartus.
Mes, įbridę į sekundžių upę,
Plukėmis pražydinsim krantus...