Kambarys buvo visai nedidelis. Lova prie vienos sienos, grubiai sukalta taburetė prie kitos, per vidurį stalas. Prie stalo stovėjo S'fortas  ir žiūrėjo į kubilą. Kubilas buvo pilnas vandens. Smorgo patikėtinis pirštais lietė vandens paviršių. Vandens paviršius apsiblausė, ir pamažu jame išryškėjo „Sėkmės paukštė“. Juodasis gnomas nusišypsojo. S'fortas išėjo iš kambario. Pakėlė rankas į vandens perpildytus debesis ir nukreipė juos į jūrą.
—  Gahtat Gamdi! – sumurmėjo juodasis gnomas. – Gahtat Gamdi!
Užkeikimas, kurį kartojo gnomas, buvo pats galingiausias, kuris leido valdyti gamtos stichijas. 
 
„Sėkmės paukštė“ paliko prieplauką. Elfų karalius pasisuko ir pažvelgė į bundantį miestą. Virš pilies plevėsavo raudona vėliava – gedulo ir mirties simbolis. Nuojauta kuždėjo, kad tik dėl jo kaltės nimfų karalienė buvo nužudyta.
„Geriau apie tai negalvoti. Dabar turiu keliauti pas baltuosius vampyrus“, – pagalvojo elfų karalius žiūrėdamas į banguojančią jūrą.
— Valdove, – pasigirdo balsas už nugaros.
Teodoras Išmintingasis nusuko žvilgsnį nuo jūros ir pažvelgė į elfą.
— Tai, apie ką noriu pranešti, labai svarbu, – skubiai ištarė elfas. – Turime grįžti atgal į miestą. Bangos didėja, vėjas smarkėja, dangus niaukiasi.
 „Sėkmės paukštė“ skraidė nuo vienos bangos ant kitos. Bangos pasidarė daug aukštesnės.
 — Nuleiskite bures! – užriko kapitonas. – To negali būti, kad oras staigiai subjurtų. Velniava kažkokia.
Bangos šokinėjo aukščiau už laivo bortą. Įgula jautė, kad greitai banga užlies jų laivą ir jie baigs savo kelionę vandenyje.
Audra vis stiprėjo. Milžiniška vandens siena užliejo laivą.
 — Semkite vandenį! – užriko kapitonas.
Jūreiviai sėmė vandenį kibirais, bet vanduo į laivą veržėsi greičiau. Bangos tapo keturių pėdų aukščio ir visa jėga smogė laivui. Korpusas skilo į dvi dalis. Karalius atšoko į šalį nuo griūvančio stiebo. Didžiulė banga trenkėsi į laivo galą ir paskutinė „Sėkmės paukštės“ dalis subyrėjo į šipulius. Teodoras Išmintingasis paniro į vandenį ir neišniro.
S'fortas pakėlė akis nuo kubilo. Jis nusišypsojo. „Šeimininkas bus patenkintas“, – kuždėdamas užkeikimą galvojo juodasis gnomas.
 
Asmarkas, juodųjų gnomų sosto įpėdinis, stovėjo priešais karalių ir mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos.
— Sūnau, laikas perimti kai kurias pareigas. Laikas surimtėti.
Asmarkas pažiūrėjo tėvui į akis. Akyse išvydo liūdesį ir nuovargį.
„Pulk.“ Asmarkas išgirdo ledines S'forto mintis. Jis suprato įsakymą, bet stovėjo ir nejudėjo. Durys su trenksmu atsidarė ir įbėgo tamsus siluetas. Asmarkas nukrito ant grindų, nes auksiniai durklo ašmenys įsmigo į širdį. Valdovas pasilenkė ir virš galvos praskrido durklai. Šalia valdovo atsirado užpuolikas, kurio veidą slėpė raudona kaukė. Taertas nenuleido akių nuo jo. Užpuolikas puolė karalių ir sužeidė ranką. Valdovas persirito per stalą ir griebė ant sienos kabantį kardą ir puolė priešą. Akies krašteliu išvydo įbėgančius dar kelis žudikus. Karalius kardu atmušė lekiančius durklus ir krito ant žemės. Virš karaliaus pakibo tamsus siluetas.
Į sosto salę įbėgo sargybiniai ir puolė žudikus. Vienas žudikas krito ant karaliaus. Jam buvo nukirsta galva. Galva nusirito prie Asmarko. Užpuolikai turbūt suprato, kad kova pralaimėta. Akimirksniu du žudikai atsidūrė prie lango. Paskutinį kartą pažiūrėjo į karalių ir pradingo tamsoje.
— Suraskite ir atgabenkite žudikus! – sušuko karalius.Pilyje nuskambėjo pavojaus varpai. Taertas priėjo prie nužudyto sūnaus ir atsisėdo.
— S'fortai, – pasigirdo tylus nimfos balsas. S'fortas pakėlė akis nuo kubilo ir pažiūrėjo į nimfą.
— Ko reikia?
— Mes įvykdėme užduotį. Karalienė negyva.
— Žinau, – šypsodamas prabilo Smorgo patikėtinis. – Jūs puikiai padirbėjote. Reikia pasistengti, kad ši netektis būtų mums naudinga. Suraskite nimfą, kurią lengvai galima įtakoti, ir paskelbkite karaliene. Vykdykite įsakymą! – griežtai tarė S'fortas. – Dabar dink ir netrukdyk.
— Deratg Fhat! – sušnibždėjo užkeikimą ir pažvelgė į kubilą. Pamažu išryškėjo sosto salė. Salė buvo tuščia. Vaizdas kubile ėmė keistis, lyg S'fortas vaikščiotų po pilį. Jis matė bėgiojančius karius, bet karaliaus nematė. Taertą saugojo kažkokia nematoma jėga, kuri buvo daug galingesnė už S'fortą.
Smorgo tarnas pajuto pyktį, bet pasistengė nusiraminti. Jis užsimerkė ir ėmė šauktis Smorgo pagalbos. Gnomas pajuto juodojo mago buvimą. Smorgas suteikė daugiau galių savo tarnui ir jis pamatė Taertą apsuptą žynių.
Juodųjų gnomų karaliaus vyriausiasis patarėjas nusišypsojo. Jis išgirdo karaliaus ir žynių pokalbį. Jis žinojo, kur karalius keliaus: karalius keliaus susitikti su baltaisiais vampyrais.