Atgal į užrašus, arba atsimenant pažintį su Mykolo pasiuntiniu

     Lyg ir neapsižiūrėta, kaip arkangelo pasiuntinys, regis, nesistengdamas, tačiau vieną po kitos vardijo priežastis, kurios vertė jį sugrįžti atgal į titnagą, kartu primindamas ir jo šaukinį – Šklėrių titnagas. Galbūt toks priežasčių  neapibrėžtumas, pabirumas neakcentavo reikalo jas visas įsiminti, tačiau arkangelo Mykolo pasiuntinio dėmesys Kandžiui vertė suklusti. Beje, nesunkiai pastebėta, kad ir  Leokadija sulaukė jo didesnio dėmesio. Pakilus jai į Pastriekės departamentą, ėmė jos ranką, džentelmeniškai nešė sau prie lūpų. Norėjosi tikėtis, kad sulauks gero įvertinimo jos pasirodymas pakeliant vėliavą, jos padeklamavimai, į kuriuos jau suspėta parodyti kaip į himno prieskonius. Iš kur jie? Kaip atsiradę jos galvoje?
    Man nepasisekė prisiminti, kad anuokart lankydamasis (gal viešnagėjantis?) šioje erdvėje arkangelo pasiuntinys būtų  parodęs jai bent kiek didesnį dėmesį. Manyčiau, kad gal ir progos nebuvo, nes akivaizdu, kad Leokadijai Pastriekės departamentas buvo reikalinga ne daugiau kaip vergovė, kaip nemaloni, primesta pareiga, kad jis nebūtų užverstas šiukšlynu. Ateidavo čia  kaip valytoja su darbo reikmenimis – su skuduru, kibiru vandens, šepečiu, dulkių siurbliu. Ne be tokio jos rūpinimosi galėjome čia jaustis kaip bažnyčioje arba  netgi daugiau, – kaip komunizme, kuomet kiekvienam pagal poreikius: ir švarūs, ir tvarkingoje aplinkoje, ir nereikia pamąstyti, kad  galėtų būti blogiau, kitaip... Nebuvo gėda  svečiui čia užeiti ir įsijausti į dvasios aprobuotus ir aprodomus peizažus, pavaikštinėti, pasibastyti, pagyventi, pabūti. Tačiau pati sau Leo (Leokadija) į tai rodė kaip kvanktelėjusių, kaip  silpnapročių žmonių regėjimus, kuomet labiausiai nuogąstavo pamačiusi numestą degtuką ar paliktą žiebtuvėlį. O ką regiu šįkart? Ar galima patikėti, kad per  trumpą laiką taip nenuspėjamai pasikeistų žmogus? Plius kuomet metų jam jau tiek, kad, atrodytų, ir išprotėti laiko neužtenka.
   Dėl savęs neabejojau: savijautoje prigūžau, pritilau ir darėsi  įdomu stebėti ir bandyti suprasti, kas čia darosi? Nebūtų teisinga, jeigu kažkaip burbtelėčiau, kad bent kažkada čia gyventa bent kiek ramiau. Ramybės nebuvo, tačiau tokia būtis atrodė įprasta, įėjusi į kasdienybę, kuomet, saulei patekant, pakakdavo laiko atversti kalendorių ir pamąstyti, kuo reikėtų  užsiimti, atėjus su ja į dar vieną savo ir mūsų dieną. Ir taip  jau ir metai, ir  kiti, ir, ir... jau išsenka septintieji, kai pirmą kartą susitikau su arkangelo Mykolo pasiuntiniu.  
   Nebuvo laikas tai  atsiminti, tačiau jo ir neprireikė, nes lyg savaime žinojau, kad tai būta laukiant 2009 metų Velykų, kuomet pagal susiklosčiusią tradiciją, saulei patekant, į Pastriekės (Pastogės) departamentą rinkdavosi dienos varduvininkai. Ne visi; rinkosi tik anieji, kuriuos su didesniu ar mažesniu Celsijų būreliu pripažino Lietuvio kalendorius. Nesunku neapsirinkant ir po šešerių metų parodyti, kad tai būta  balandžio 9 d., nes smagiai prisimena, kad atėjus į departamentą varduvininkų tebuvo trys – Dalia, Dalija ir Maja. 
   – Tik varduvininkės. Nei vieno vyro. Net keista. 
   – Gyvename pagal Lietuvio kalendorių. Kaip sutarę, deja. 
   – Deja? – truputį nustebau. 
   – Nieko tragiško. Taip išsprūdo. Galbūt kad be vyrų ir varduvininkėms truputį liūdnoka, – šyptelėjo Maja lyg pažadėdama dar linksmiau pasišypsoti kalboje. – Kita vertus, vyro skonis nepriklauso nuo to, ar jis varduvininkas. O vyrų turime ir mes. Tik pažiūrėkite, kokie jie visi, – aprodydama kas kur parkrikusius Celsijus pasakė Maja ir jau garsiai nusikvatojusi: – Vos nepasakiau, kad mūsų vyrai kaip arkliai, kuriuos Šv. Izidorius galėtų sukinkyti į plūgus pavasario arimams. 
   – Ačiū, Maja, kad pastebi mūsų įmitimą. Gal arkliams neprilygstame, bet sveikata nesiskundžiame, – atsiliepė kažkuris iš Celsijų. – O  ar peikti, ar girti, kodėl Lietuvių kalendorius taip rodo į  dienos varduvininkus, tai  jau ne  man spręsti. Tačiau numanau, kad ir Aurimas, ir Paladijus, ir Kleopas, ir Dalius bent šiandien jo nepagirs, kad pasiliko neįrašyti į varduvininkus.
   – Ar nori pasakyti, kad kiti kalendoriai demokratiškesni?
   – Sakyk nesakyk,  bet šie vyrai ten yra. Iš ten  šypsosi, kelia  šampano taures kaip varduvininkai. Čiagi turim ką turim – tris  moterėles  Bet, žinoma, svarbiau, kad „lietuvio kalendorius“ veikia. Tik gal mes čia šnekame ne apie tai, kas  reikėtų. 
   – Kodėl ne „apie tai“? Net labai „apie tai“, – paprieštaravo Dalija. – Mano atmintimi galima abejoti, ponai, tačiau įsitikinusi, kad atsimenu žodį žodin, kaip tuomet kalbėjusi kalendoriaus gimdytoja Danutė Balsytė. Jeigu ne taip pacituosiu, prašau, patikslinkite, – pasakė  ir nelaukdama pritarimų ar prieštaravimu lyg iš teksto:  
    
    Čia Lietuva – reiškia, čia gyvena lietuviai. Čia DAR Lietuva – reiškia, čia Dar gyvena lietuviai. Be abejo, kalendoriaus tonas kupinas susirūpinimo, kad čia liktų Lietuva, kad čia liktų mūsų Žemė, kad čia liktų mūsų Namai, kad čia gyventų lietuviai. Ir kad mes patys savo Žemėje, savo Namuose būtume šeimininkai. Kitų namų mes neturime. Mes esame tik čia. Dar esame.   
   – Taip, tai jos,  Danutės Balsytės žodžiai. Jie parašyti  Lietuvio kalendoriuje šalia Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, – pasakiau žinančio žmogaus balsu. Ir pamačiau, kaip iš Celsijų būrelio išėjo neaukštas, kresnas, mano ūgiui prilygstantis vyras. Padavė ranką ir pajaučiau, kad kažkas labai  gero jo saujoje yra. Šiluma nuo pasisveikinimo nuvinguriavo per visą kūną ir neatsimenu, ar aš tuomet jaučiau, jog už Pastogės departamento langų šviečia mėnulis, ar kažkur jis pasinėręs po debesimis. Šviesu gi buvo ne tik sieloje, bet ir akyse. 
   „Vėl sapnuoju? Ačiū Dievui, kad tai jau kitas sapnas, – sujudo galvoje, kad, regis, net pakalbėjau: – Nesupykite, varduvininkės, kad iki sapno nesuspėjau pasveikinti. Bet atsiminkite: „Linkiu būti. Svarbiausia – būti. Tai pirmas kartas, kuomet taip anksti ateinu čia. Atrodytų, lyg specialiai į  mėnulį pasižiūrėti pro departamento pietinį langą. Sunku suvokti, kad tai vis tik ne sapnas.“ 
   – Prisėskim, ponas Pranai, – pasiūlė pasiuntinys. – Tai, ką jums pasakysiu, jau čia žino visi. Būtent jiems patarus atėjau pas jus. 
   – Jūs ne iš Celsijų? Juos labai gerbiu. Nepaisant kokios nuotaikos, tačiau niekuomet nepalieka be savo globos. 
   – Dzieduli, patikėk šiam angelui. Kuomet jis pasirodo, norisi būti tik su juo. Tai arkangelo Mykolo siųstas tau paremti angelas., – sužiuro tuomet į akis  šunelis  Kandžius.
   – Taip, esu vienas tų, kurie kažkada – seniai, oi seniai – buvo septynių dienų ir naktų arkangelo  Mykolo kovos su Liuciperiu liudininkais, – pirmą  kartą išgirdau tuomet jo tokį prisipažinimą, o po  kurio laiko visa tai kaip begebėdamas stengiausi kuo tiksliau sudėti į užrašą „Arkangelo Mykolo pasiuntinys“.
   Po tiek laiko pasiuntinys man nepasirodė labiau pasikeitęs – toks pats kresnas, ūgio sulig  manimi, o svarbiausia, kad pažįstamas. Ir nors jau įvardijo kelias priežastis, kodėl jis sugrįžęs atgal  į Šklėrių titnagą,  tačiau gyvai nujaučiau, kad  svarbiausios priežasties nepasakęs, betgi nuojautose jau reiškėsi ir pagrindinė jo sugrįžimo priežastis. Tai būtent sodo namelio pertvarka į karietą.
  „Kaip čia  taip? Viešpatie, apsaugok smegenis nuo tokios  nesąmonės. Ir vis dėlto  pertvarka. Netgi ne sodo namelio, o sodo pertvarka. Net su  jo tvora – pertvarka į  karietą.