Krenta snaigės į juodą bedugnę,
Sukas, šoka fėjos ratu,
Vėtros blaško ramunę laukuos,
Ir naktis pagailėjus žvaigždžių
Savo veidą paslėpus raudos.

Ta bedugnė – be galo, be krašto –
Daug užmins paslapčių tamsoje,
Jas atspės šiaurės vėjai slapčia.
Tik mėnuo neįspėjęs mįslės
Vėl iš naujo atgimti turės.

Pasileisk į sapnų begalybę,
Mano mielas, tu nerk į tuštybę
Ir gyvenimo plauką nutrauk.
Gal ten šalta, nemiela, baisu,
Bet supraski, nebus nejauku.

Ten ramunių žiedai greit nublanksta,
Kai į sukūrį liejasi snaigės.
Fėjų šokį tu šok nuoširdžiai,
Jei gyvenimo skonį jauti.
Gal tuomet galimybę turėsi
Pirmas mirt už mėnulį ir žvaigždę.