Duonos plutelė

Taip nelauktai vėl sielą nupėdavo
Neramūs mano atminties nykštukai.
Vis kaišioja smalsias nosytes savo –
Į pirmą eilę, kas nutolę, bruka...
Todėl ir grįžta tėviškė, vaikystė
Ir rausvaskruosčiai rojaus obuoliukai...

Turėjau teisę ir paklust, ir klysti,
Ir būti užtarta ramaus dieduko,
Kai duonos plutą dėdavau ant stalo,
Iškrapštinėjusi tiktai minkštimą.

Tai prisiminus ir dabar negera –
Diedukas tą plutelę trupint ima
Į vandenį. Pasaldo, šaukštu maišo
Ir gardžiai pačepsėdamas kramsnoja,
O aš su riekele gardaus ragaišio –
Į pievas, padėkoti nesumojus...
--------------------------------------------------------
Ir tik vėliau išmokau gerbti duoną,
Kurią dabar pati kepu ir minkau...
Tik nebesvyra varpos ten geltonos
Ir tėviškė tuščia, be šeimininkų...
Eiliuotoja