susidvejinau
dieną meldžiuos
kad bent kiek sukrešėčiau
sugyčiau
naktimis nudraskau
ką tik išmelstą apdarą žaizdai
žmonės pastebi
klausia ko esu lyg negyvėlė blykštanti
šypsena įprasta ko ant lūpų nežaidžia
argi tai nuostabu
susidvejinau
reiškia pasikeičiau
nes juodais krešuliais tai kas šventa iš sielos iškrito
kaip kankina būtis
kai jautiesi gyvenimo įkaite
kai iš sapno ir vėlei išeisiu be randų iš ryto
kai it kirtis per bigę
ar žodis švelnus ar paglostymas
bučiniai tarsi druskos rūgštis
nė nutūpt nesuspėję nutvilko
juk prisiekiau
todėl nė minties jog išduosiu
tarp tavęs ir manęs liko gedulo skausmas
kaip jungiantis tiltas
argi skundžiaus kada
ar zirziau jog sunku neištversiu
tik sugniaužiau kumščius
kad nagai net susmigo į saują
nekokia tvarsliava
ant paminklo nusėdusios kerpės
bet gali pasikliaut
po velėna priimt nemaldauju
ateinu
palūkėk
tai netruks nesitęs amžinybę
man tereikia garbingai įvykdyti
duotą kadaise tau priesaiką
jau dabar nebijau
ryžto kibirkštys žvilgsnyje žiba
argi plėščiau šašus
jeigu tu man nereikštumei nieko