Laiminga, kai plevėsuoja
 
    Detaliau vertinti, kaip kas atrodėme, susirinkus Pastriekėje keturių draugijoje, nebuvo įmanoma. Visi pažįstami, bet  vis dėlto ne iš vieno kelmo išspirti. Visi gyvybės būtyje, kvėpuojantys tuo pačiu oru. Visai suprantama, kad dalis bet kurio iš mūsų išvepto oro nemenka dalimi patenka į kitų trijų nosis ir burnas. Kas bepasakys, kodėl šitokio dalyko lyg nepastebime, nepaisome. O štai išgirdę ištartą žodį, suklūstame. Netgi pagal jį vertiname svarbius savo būčiai dalykus, prognozuodami naujus matymus, planuodami naują veiklą ateičiai.
   Vis keturi pažįstami. Visi. Ir Mykolo pasiuntinys, ir ponia Citata su raide B, ir aš, bet, pasakysiu, [i]pertraukti [/i] laiku. Su Mykolo pasiuntiniu ir ponia Citata susitikau tik po apvalaus dešimtmečio, ko nebepasakysi apie raidę B ar laiptais atitrepsinčius A ir Jotą ar nežinia kodėl užtrukusį pasirodyti šunelį Kandžių. Citatai nebuvo nepagarbu ištarti pasiuntinio  vardą. O man? Atrodė, kad jo vardas ne toks, kad jis labai nedera Mykolo ypatingojo pasiuntinio pareigybei. Raidė B irgi nesipuolė jo vadinti Vaidinimu. Tik vėliau, po ponios Citatos betarpiško bendravimo, ir lietuviško raidyno Antroji suskato pasmaguriauti Vaidinimo vardu.
  – Žinojau, kad tamstos vardas Vaidinimas. Žinojau. Nebuvau užmiršusi Tačiau jis toks, kad, atrodo, ir dangaus nevertas. Nepatogu buvo tarti, – pakalbėjo raidė B, bet, matyt, šį kartą ketindama atitraukti pasiuntinio akis nuo padangės. Vienok pasiuntinys pasiliko kaip užburtas – nekrustelėjo, bet kai laiptais į Pastriekės  departamentą pakilo Leokadija su A ir Jotu, lengvai atsitraukė nuo palangės, subaltavo šypsena kaip išpraustas baltas titnagas ir tarė:
   – Beveik visi. O Kandžius, kaip ir priklauso ištikimiausiam, vis sargyboje ir pasirodys paskutinis. Ką gi, palauksim. Per dažnai užmirštame ištikimybei pasitarnauti. 
   – Ypatingasis pasiuntinys laukia šunelio ir verčia tai daryti  kitus. Nauja. Ar ne? – panosėje pasamprotavo raidė B.
   – Kandžius labai norėjo, kad jo laiškai būti perskaityti arkangelo  Mykolo ir šis  ryžosi juos  perskaityti. Jų kopijos išvertos į žmogaus kalbą. Tai dar, beje viena priežastis, kodėl šiandieną, ponai, su jumis.
   – Tai bent vaidinimai! Ką girdžiu, iš  tikrųjų yra vaidinimas. Ir dar koks! Neįsivaizduojamas. Tačiau kur tas mūsų raštininkas? Aš irgi ji seniai mačiau, – pakalbėjo ponia Citata ir, sužiurusi į ant stalo sukrautą paštą: – Įdomu, įdomu. Jeigu ką, nepatingėsiu įsiminti ir Kandžiaus raštus...
    – Op, op, op, – pasigirdo laiptais šuoliukais atstriksinčio šunelio aidesys. Užšokęs ant grindų, susikaupė, apsižiūrėjo save ir, atsistojęs ant užpakalinių kojyčių, neskubėdamas, bet išsilyginęs, tiesus pagal visą ūgį, atėjo arčiau pasiuntinio. Nežinau, kaip tai galėjo  atsitikti, bet tiesa, kad aš dar niekuomet nebuvau matęs tokių iškalbių jo akių. Ir pasijaučiau, kad – o dangau! – moku, sugebu suprasti, ką jomis kalba Kandžius. Nė vieno amtelėjimo, nė vieno cyptelėjimo. Stovėjo ant  kojyčių nedidelis, bet išvaizdus, žiūrėjo į pasiuntinį savo rudomis akutėmis ir tik klausyk:
   – Ačiū jums, ypatingasis arkangelo Mykolo pasiuntiny. Tikėjau, kad sugrįšite į titnagą. Labai tikėjau. Nepykite, kad tiek  daug  laiškų,  gal ne mažiau, kiek jų parašęs mano  dziedulis ar ponas Vidinis, – pakalbėjo akimis Kandžius, bet nenutilo. Žodžiai kaip pavasarojant paukščiai skrido ir skrido sugrįždami atgal į atšilusį kraštą – sugrįžta kuistis, dirbti, perėti. O ir giedoti, kad  gali pratęsti save į ateitį, tikėti, kad  savo ar savo palikuonių sparnais apskraidys dar tiek padangių, kad apie tai ir spėlioti, kalbėti netinka..
   – Žinojau, kad niekur nedingęs. Ir netgi norėjosi, kad  ilgiau užtruktų tavęs, Kandžiau, laukti. Tai man nemenka malonė ir proga parodyti, kaip didžiai tave gerbiu. Manau, kad dėl to nesiginčys nei dziedulis, nei ponia Citata ir netgi raidė B. Ačiū, Kandžiau, už ištikimybę ir namams, ir dangui, ir žmogui. Ačiū, kad toks esi, kad esi tikras šuo... Norisi tave minėti tau pačiam girdint. Suprantu, koks nemenkas džiaugsmas, kai vėliava iškelta.  Betgi ji netgi nemokėjo  suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia dar ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės, – netingėjo kalbėti Mykolo pasiuntinys, bet ir ilga jo kalba neatrodė tokia. Norėjosi, kad  ji užtruktų. Ir vėlgi nebuvo tikėtasi, kai giliai įkvepęs oro, jis tars:
   – Beje, ponai, jeigu jums  atrodo, kad šitais žodžiais ką nors žeidžiu ar sakau juos perdėtai neteisingai, pagirdamas Kandžių, tai prašau – pasižiūrėkite, kaip atrodo Vaidinimas, kuomet jis nusileidžia ant keturių. Taip sakant – ir ant rankų, ir ant kojų. Palosiu, paurgsiu ir, man regis, suprasite, kad tai darau ne vaidindamas, o sureaguodamas išgirdęs perskaitytą žodį.
   – Na jau, pone... Taip  tikrai – ne. O jeigu taip  reikia, tai leiskite  man tai padaryti, – paskiau pakildamas iš vietos.
   – O kodėl tu? Kuo už tave prastesnė esu, – į varžytines dėl pastovėjimo ant keturių įsileido ir Leo (Leokadija).
   – Ačiū, ponai. Dėl ištikimybės jūs pasiryžę daug kuo aukotis. Net, atrodytų, keliaklupsčiavimu, o iš tikrųjų taip nėra, – pasakė pasiuntinys, o paieškojęs, pasikapstęs ant stalo padėtame jo pašte, ištraukė, atrodytų, labai nedidelį laiškelį ir padavė jį raidei B.
   – Suprantu, kad be manęs ir arkangelo pasiuntinys negali  apsieiti, – nesuprasi, ar rimtai, ar pajuokaudama atsiliepė B.
   – Nėra  nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieiti, – neprieštaravo pasiuntinys.
   – Betgi aš, regisi, bijausi, rankos dreba, – vėl raidė B...
   – Vėliava laiminga ne tuomet, kai ji aukštai, o tuomet, kai plevėsuoja, – nepatingėjo pamokslauti Mykolo pasiuntinys.