Nemiga
Lūžta vaizdas už lango gęstant gatvės žibintams,
Gimsta noras sapnuoti. Gal rytoj bus geriau negu vakar,
Nors apsunkę stogai nepavargo žiūrėti į dangų
It sargai, kurie šlovina šitokią naktį.
Be žvaigždžių. Tik palėpėje laipioja voras,
Erdvėse plonas tinklas supintas išlikti.
Lyg ant siūlo pakibęs mažas keistas pasaulis
Trokšta būt, tyluma dar dalintis.
Kas nemiega, tas glaudžiasi. Lašas ir Mėnuo,
Žemės dulkės, iš kosmoso smiltys
Laiko tvinksniams galybėje vėjų
dar vis priešintis, ginti ir gintis.