šventi paveikslai žvelgia į akis...
kertėj dar stovi tavo senas krėslas
ir švelniai taip vaikus savam glėby glaudi,
be meilės tik – seniai jau ji išblėso...

galbūt ir troškai tobulus vaikus regėt –
parodyt Tiesą, vertybes dalint,
bet savanaudiškumas Tavoje širdy
neleido gėrio grūdui suvešėt...

žinojai tai, o gal ir nežinojai.
tikrai jautei: gyvenimas – kova.
klaidas taisydavo Tavo ranka sunkioji,
atėjo metas – liko tuštuma...

ir sielvartas niūniavo liūdną natą,
pagieža smelkėsi, pilna juodų minčių...
vaikai Tave paliko, nes pamatė:
žiauri buvai – atsakė tuo pačiu.