Kada nebetenki
Kai netenki mylėto, pamanai,
Jog per mažai jį prie savęs glaudei,
Mažai globojai ir mažai meldeisi.
Dabar būtis pasklido per plačiai —
Nebesusemt verpeto dulkių laisvo
Į tuos pavidalus, kur guodė tvarumu,
O tu nenujautei, kaip greitai viskas kinta.
Štai stovi pastatas, tačiau nėra namų
Ir tuštumos nebepaslėpt po tinku.
Lyg atsipeikėji, kada nebetenki,
O pakol kas pasibari, keiksnoji,
Apsiveli senatvės ir vienatvės naktimi —
Tirštais pavidalais ką siūlo tau rytojus.
Apsidairyk, ar krebžda kas šalia,
Brangink, paglostyk, tarstelk gerą žodį,
Kol nelikai su dulkių saujele,
Kol indo laimės tuščio neapvožei.