Skerstuvės
Virš miško,
per laukus,
pro seną kluoną
ateis žiema –
vėl tėvas kiaulę skers.
Ir baltins
pajuodavusį jos šoną
aštriu peiliu,
svariu žvilgsniu moters
kabins jos kūną.
Ir varvės nuo balkio
raudoni tartum sąžinė lašai...
Ateis žiema –
ir nieks nemirs iš alkio,
net tu,
kuris poeziją rašai.