Ar pasauliui taikingai juodoj naktyje užsimigdžius,
Tu budi, baltas angele, sapną sumojęs pasergėti?
Visos žmogiškos sankirtos — amžiams sukruvintas kryžius,
Visas turtas išspaustas ir prakaito, ašarų vargetos.
Ar, sakyk, ne savim apiblukini pilką saulėtekį —
Šitą šykštų, miglotą, it suteptą nuodėme brėkšmą?
Pasirodo, sunkiausia tarnystė — nė dėkui negavus mylėti,
Kai randuoti paviršiai opėja dar kartą net švelniai palietus.
Pabudėkim drauge. Šiaip ar taip, mano miegas pabėgo.
Tegul būna pasaulis taikingas nors vieną vienintelę naktį.
Išrašys savo ženklus diena. Nesvarbu, kur — ant purvo, ant sniego.
Smilkti jau pavargau. Gal išmoksiu, suprasiu, kaip degti?
Tu tyli. Jau šviesyn, o pasaulis pakirdęs vėl pešasi,
Nes karalių kariaunos teisybės ieškoti nesiekia.
Argi kraujas — beširdžių klaidoms pabraukyt skirtas rašalas?
Ar gyvybė pigesnė už rupią, pasūdytą ašarom riekę?