Lietus

Patirtis patirčių — svetimėjantis nuosavas kūnas,
Nemiegota naktis atminty kaip ozono skylė
Ir ašigaliai du be pusiaujo aistrų šalty tūno,
Nebetekę jėgų nei suprat, nei atleist, nei mylėt.

Sensti kužda dangus, ant galvos šaltą lietų užpylęs.
Sutinku — nei juokiuos, nei paspartinti žingsnį skubu.
Tai, kas buvo čia pat, atitolo už tūkstančių mylių,
O kas buvo saldu, iki šleikštulio tapo kartu.

Suokia štai reklama, kad fasadą išgelbėtų tinkas.
Paėjėjęs gatve, nustembi — kiek aplinkui paišytų veidų.
O lietus iš dangaus tiesą švogždamas krinta ir krinta,
Kol nuplauna tave į Anapus. Ieškoti savęs ir savų.
Nijolena