Varžtai
Kaip mielai prisisukčiau varžtus
Palei smilkinį pirštą pasukusi,
Vilkčiau naštą buities
Ir be žąslų, ir be pavalkų,
Bet siurprizų nebus
Nei parskridus gandrams, nei kopūstuose
Ir opės ilgesys
Atsigaut nuo šėlionių šveplų.
Kaip apmirę namai,
Kai lopšinė ištįso į maldą,
Kai šešėlių pulke
Tu regi, kas išėjo. Negrįš.
Kai kokteiliai prėski,
Kur susiplakė juoda ir balta,
Net ištirpus ledams
Neišnyra auksinė žuvis.
Skrisk, paleidžiu, Viltie, —
Reikalinga ne kelmui, bet ūgliui,
Tiems kietiems pumpurams —
Juos praplėš tik suplūdus sula,
O varžteliai minčių
Neveržti, pasklidi saujoj guli —
Jei juos suksiu, bijau,
Jog suskeldės ledinė galva,
Jog į dulkes pažirs
Sudžiovintos tarp puslapių gėlės,
Jog išblukę laiškai
Meilės žodžių daugiau nesakys,
Jog atrodys minkšta
Nėriniuota skiedrų pagalvėlė,
Jog jausmai nesiverš
Nei pro širdį, anei pro akis.