Kam ir žvelgt pro apšalusį langą,
Už kurio vien pilki siluetai
Remia gruodžio išblyškusį dangų,
Saulės spindulio dar nelytėtą.
 
Veltui eglės išstypusios laukia
Ryto varno naujausios žinios,
Kad iš tolių apsunkęs atplaukia
Baltom burėm laivynas žiemos.
 
Juk už varną greitesnis ant stiklo
Šalčio pirštais rašytas laiškelis.
Abejoti nereikia — jis tikras,
Ženklo vietoj — lelijos iš ledo.
 
Susiliejusios raidės šarmotos,
Bet skaityt ir be jų nesunku —
Skris per žemę snieguotosios rogės,
Tik palaukime metų Naujų.