It baisiausi sapnai senos nuodėmės skverbias po oda.
Susikergs tavyje nepritikus prie laiko vieta.
Juk ne viską ėmei, ant lėkštutės kas buvo paduota?
Juk ne kartą, ne du siela atgaila nenuplauta?

Kūną gremžęs negremžk, nors mirkyk prabangiausiuos parfumuos —
Nuo būties nugriebti riebalai išsiduos, nes blizgės.
Tarsi aklas leki ir nė motais liepsnojantis krūmas,
Tarsi ieškai uolos sau paminklui, kuri netrupės.

Tai — puikybė, žmogau. Į tave lenda klaidos ir nuodėmės,
Jos it rajūs vikšrai iš vidaus tavo būtį suvirškins, doros.
Bet kokiuos skuduruos ar šilkuos savo siekiais save apsinuogini.
Ant paminklo uolos šuo prabėgantis koją kilnos.