Tamsų vakarą lyjant norėčiau nebūti,
Bet duris užsidarius kalbu su savim.
Kai pavėjui paleidau atplyšusį jausmo kamputį,
Jau nuo ryto žinojau, kad sielon prisnigs. 
 
Vos pajusiu tave – žemė slys iš po kojų,
Atsidusi šalčiu ir širdis apledėjus drebės.
Ir sustosiu, nors kryžkelė kvies į šiltesnį rytojų,
Jeigu eit su tavim, tai koks skirtumas, kur ir už kiek.
 
Tai todėl vis dažniau aš apsivelku liūdesį,
Susiraizgo jausmai, užrašyti sunkiais sakiniais.
Ir esybe visa pajuntu jau ne kartą čia buvusi...
Jau ne kartą praėjo,.. ir šįkart praeis...