Meilės anatomija
Kiekvienam žmogui yra skirtas likimas, kurį pačiam žmogui pakeisti yra sunku. Tik šiek tiek pakoreguoti gali, tam įdėdamas nemažas pastangas.
Kai mama Viliuką pirmą kartą vedė į darželį, buvo daug ašarų, atsikalbinėjimų, nors mama visą kelią nuo namų iki darželio tikino, kad bus labai smagu, turės daug draugų, su kuriais galės žaisti visą dieną, bus daug žaislų, bet Viliukas buvo nepaguodžiamas.
Kai mama sūnelį paliko auklėtojos globai, berniukas vėl paplūdo ašaromis. Auklėtojai Viliuką nuvedus pas vaikus į grupę, prie jo prisiartino mergytė didelėmis, rudomis, kaip kaštonai rudenį ką tik išsinėrę iš kailinukų, akimis.
– Mano vardas Milda, o koks tavo? – tarė papurgalvė mergytė.
– Vilius, – trumpai atsakė Viliukas vis dar šlapiais skruostukais.
Mildutė, paėmusi jį už rankutės, pasakodama, kad jai pirmą dieną taip pat buvo liūdna be mamos ir kad jis irgi neliūdėtų, nusivedė prie vaikų.
Jie tapo geriausiais draugais. Jeigu kas nors paklausdavo, kaip jam sekasi darželyje, noriai paaiškindavo, kad darželyje yra mergaitė vardu Milda ir jis ją myli ir eis pas ją gyventi, kadangi jis ne kartą buvo nuėjęs pas ją į svečius ir jie ten žaidė. Toks aiškinimas visus prajuokindavo.
Sekantį rytą Viliukas visus ožiukus paliko ganytis namuose ir mamai pažadėjo, kad jis yra vyras (tėčio aiškinimas) ir daugiau eidamas į darželį neverks.
Bėgo laikas. Netruko priartėti ir išleistuvės iš darželio.
Mokykloje jie pateko į skirtingas (paralelines) klases. Kaip žinia, į „a“ klasę patenka „stipresni“ mokiniai. Tačiau Viliukui ir Mildutei mokymasis skirtingose klasėse nesutrukdė toliau draugauti ir susitikinėti. Eidavo kartu į čiuožyklą, slidinėdavo su slidėmis. Vėliau eidavo į kiną, muziejus, klaidžiodavo po Laisvės alėją, valgydami ledus. Kartu švęsdavo įvairias šventes, nes tėvai, matydami savo vaikų tokią tvirtą draugystę, kurį vėliau peraugo į meilę, buvo priversti artimiau bendrauti.
Mildos ir Viliaus meilė ne tik kad neblėso, bet kaskart stiprėjo.
Baigę vidurinę mokyklą ir atsiėmę atestatus abu nunešė pareiškimus į institutą, tą patį fakultetą. Išlaikė egzaminus. Deja... ne veltui sakoma, kad kai žmonės planuoja savo gyvenimą, tai Dievas juokiasi iš jų naivumo. Nors ir tikima, kad jeigu ko nors labai norisi, tai taip ir būna, bet jeigu gabumų reikiamo kiekio nėra – gali nors kūliais verstis per galvą, norai ir liks tiktai norais. Vilius tapo studentu, o Mildai pritrūko balų, bet nei dekanate, nei rektorate negavo jai tinkamo pasiūlymo. Nutarė metus padirbėti, o po metų vėl stoti į tą pačią specialybę.
Milda įsidarbino gamykloje. Vilius jos laukdavo po darbo išeinančios prie išėjimo. Laisvalaikiu jie visą laiką būdavo kartu. Taip atėjo ir pavasaris.
Išaušo vaiskus rytas. Atrodė, kad pulsuoja gyvybe visa atgimstanti gamta. Tą sekmadienį Milda su Viliumi buvo numatę važiuoti į Vilnių pas Mildos tetą. Mildai nuotaiką temdė nemalonus sapnas, tą naktį susapnuotas, nors sapnais ji ir netikėjo, bet kažkoks nerimas gilumoje kirbėjo.
Išėjusi iš namų, kad greičiau būtų, ji metėsi bėgti per gatvę, nepastebėjusi grėsmingai artėjančios mašinos. Išgirdo stabdžių cypimą ir pajautė smūgį. Dar spėjo pagalvoti, kad jie pavėluos į traukinį. Ją užmetė ant kapoto, o po to ji krito atgal ant asfalto. Apgaubė tamsa, juodą šydą ant jos užmetė Mirtis...
Laidotuvės Viliui praėjo lyg sapne. Atrodė, kad atsibus ir vėl bus viskas taip, kaip buvo anksčiau. Kadangi anksčiau dažnai nueidavo pas Mildą, tai jis jos tėvams buvo kaip sūnus. Jis ir po laidotuvių pas juos nueidavo. Po kelių jo apsilankymų jos mama pasakė:
– Viliuk, nebevaikščiok pas mus. Jos jau nebeprikelsi, o tau reikia kurti savo gyvenimą.
Praėjus porai metų, Vilius pradėjo artimiau bendrauti su viena mergina iš to paties fakulteto, bet kitos specialybės. Tačiau ji, pastebėjusi, kad jis vis dar nepamiršta savo pirmos Didžiosios meilės, atvėso ir pradėjo susitikinėti su kitu vaikinu. Nutarė, kad geriau žvirblis saujoje negu balandis ant stogo. Vilius buvo labai gražus, elegantiškas ir korektiškas vaikinas. Visos jo grupės merginos buvo jį įsimylėjusios, bet... jis jų egzistencijos kažkaip nepastebėdavo.
Vilius baigęs IV kursą, su draugu išvažiavo į Palangą prasiblaškyti. Vieną dieną, kai jo draugas buvo užsiėmęs vienos merginos verbavimu, Vilius sumanė pasivaikščioti. Pasuko pajūriu link Klaipėdos. Gerokai paėjęs pastebėjo, kad niekur nematyti nei gyvos dvasios apart jo paties; tik dešinėje pusėje plytėjo jūra, o kairėje kopos. Skaudžiai pajautė savo vienišumą.
Staiga jis pastebėjo tolumoje priešais artėjantį moters siluetą. Kadangi saulė žilpino akis, tai buvo sunku įžiūrėti. Jie vis artėjo ir artėjo vienas prie kito. Kai ji priartėjo arčiau, Vilius pastebėjo, kad tai labai graži jauna moteris. Jis pajuto nesuvaldomą virpėjimą, karšta kraujo banga pervėrė jo smegenis, pajautė keistą nerimą. Vilius pastebėjo, kad ir ji panašiai jaučiasi. Jis negalėjo atitraukti akių nuo jos veido. Geismas, sužadintas vienišumo, saulės ir aplinkos, pasiekė apogėjų. Niekas nebebuvo svarbu, nei kas ji, net ir pats jos grožis nebebuvo svarbu. Maudymosi kostiumėlis ir glaudės netruko atsidurti ant smėlio. Vilius tegirdėjo tiktai savo ir jos širdies plakimą. Saulės spinduliai žaidė ant jų kūnų. Ji stipriai prigludo prie Viliaus ir jis ją nuskraidino į dangų, kur buvo tik juodu. Pasibaigus ekstazei, Vilius pajautė nepasitenkinimą ir net pasibjaurėjimą savimi. Jis jai nieko nejautė. Atsisveikino tam, kad daugiau niekada nesusitiktų.
Būdamas penktame kurse, Vilius pradėjo draugauti su viena mergina iš kito fakulteto. Ji taip pat buvo V kurso studentė. Nebuvo ji graži, bet... buvo įtakingo tėvo dukra ir, be to, jinai jį įsimylėjo. Jis jai jautė tiktai pagarbą. Prieš instituto baigimą jie apsivedė, kad gautų paskyrimus į tą patį miestą. Paskyrimą abu gavo į Vilnių, kur Vilius iškilo. Vilius matydamas jos kuklumą, nuoširdžią meilę jam ir kitas jos geras savybes taip pat ją pamilo.
Kartais tokios santuokos būna kur kas laimingesnės. Ne išimtis buvo ir Viliaus santuoka.