Tikrai per širdį tą,
Alsuojančią nerimu.
Tik per ją.
Ir nieką kitą, brangus drauge.

Net kai sėdi, rodos, po pušimi kaimyno.
Ir saulė leidžias. Raudonan dangun
Iš lėto ir kankinančiai nyra.
Sakai vėlu ir metas eit į pirkią?
Juk raganos ir laumės naktį siautulingai
Ūžia, neleisdamos pavargti šluotoms
Vis trypia trypia trypia ir nustot nenori.
Tik dėl širdies jaunos,
Devynis šimtus metų tvinksinčios.
Sakai tai magija, kvaily?
Ne magija gi tai, o „mokslas".

Net kai pasaulio pakrašty drugys numiršta,
Sparnus spalvotus pasmerkdamas pelyt
Dirvone, purvinam dirvone.
Juk aš prašiau, tą vieną
viltimi persunktą dainą
Dar saulės nenuleidus sudainuot,
Kad skrendantys pro šalį paukščiai ją girdėtų
Ir atsiduotų nerimui pilkam.
Sakai, tai – pražūtinga?
Ne pražūtinga tai... O jausmas.

O kam gi visa tai?
Tik dėl širdies. Ji – Mano.
Ir dainos, šokiai, siautuliai
Įsukę raganas su paukščiais...
Juk viskas mano.
Tik tai.
Ir niekas niekas kitas.