nesu...mirk...sėk

pro minkštą debesų aklumą
bitės
šlapia akis
nesumirksėk... užkris
mums ant pečių dangus
prakiuręs rytas
šiurkščiais delnais lyg aitvarus draskys

baltais skivytais gyvo sapno upės
užplauks ant seklumos
tau prieš akis
balta tamsa
lyg sprogęs pienės pūkas
ant tavo lūpų degantis drugys

prikimusiu balsu – o visgi griūva
dangus
gal bėkim bėkim
ar vėlu?

nesumirksėk...
žvilgsniu prišauksi pūgą
o netikėjom – būna per gilu
į sniegą įsibrist
iki alkūnių
iki bekraštės žydinčios tylos

nesumirksėk...
nes antrąkart nebūna
tam dangui nei pradžios
nei pabaigos
Iglė