(Žvelgiant į karo metais sugriautos Raudondvario bažnyčios puošybos likučius)
 
Ir buvo marmuras toks baltas, tyras,
Pavargusius į dangų šaukė.
Svajojo moterys, kaimiečiai vyrai,
Kad ten tikrai, tikrai jų laukia.
 
Tik lauką dar suars, gražiai apsės,
Vaikams po ąžuolą, po liepą pasodins.
Tada vėliau, po žydinčia ir pailsės,
Kol Dievas pas save pasivadins.
 
***
Stebiuosi pats baisia sukaktimi!
Lygiai prieš šimtą metų, rudenį,
Šviesi diena pavirsta naktimi,
Užtemdo saulę bokštai griūdami.
 
Per žemę šliaužė karas – Pirmasis pasaulinis.
Kvatojo demonai – nebus aukštų bažnyčių!
Kartu ir milijonai žus. Kas liks, lai melsis nusiminęs
Prie seno kryžiaus medinėj kaimo gryčioj.
 
Ir meldėsi, ir statė naują, o laikas vėlei griovė.
Tik tie, kur statė, buvo stipresni.
Ant aukšto kalno, prie Nevėžio, stovi vėl šventovė,
Nors bokštai, baltieji bokštai, truputį žemesni.
 
***
Paliko seno marmuro keli sutrūkę gabalėliai.
Nuo laiko jau pajuodo, pažaliavo.
Gerai, kad juos prie laiptų atminčiai padėjo
Primint,
kaip reikia saugoti Bažnyčią savo.
 
Juk būna, kai ir mūrai tvirti griūna,
Didingi rūmai skęsta liepsnose,
Bet ir tada Dievo namai nežūna,
Jeigu išlieka brangūs širdyse.