Kai aklinai juoda naktis už lango supas,
Kai slepias žvaigždės slapčiomis,
Vilioklio sieloj mainos rūkas,
Aistros užtemdyta būtis...
Sunkias užuolaidas užtraukus,
Įžiebus žvakę slapčiomis,
Tabako dūmuos gimsta velnias
Ir gundo, raitos lyg žaltys...
Stebi, kaip ritas, sukas, rangos,
Kaip plyšta rūbai tylomis,
Rasos lašeliai juosia kūną,
Aistra liepsnojančias akis...
Tyli dejonė drumsčia tylą,
Atodūsis pasprunka drugeliu.
Tavas rankas apglėbia pirštai,
Nuslysta kūnu nejudriu...
Aistros verpetai geria tylą,
Įsiutęs geismas plėšos po namus...
Jo rankos glosto, glamonėja
Liepsnos liežuvių takelius...
Auksinis rūkas dengia kūnus,
Įkalintus akių gelmėj...
Ranka nuslysta, o ant lūpų
Dar dega tylūs bučiniai...
Juoda naktis jau pasitraukė,
Sapnai išskrido paukšteliu.
Vilioklio siela tyliai šaukė:
Sugrįšiu galbūt tarp sapnų...