Taikingai čeža sniegas,
Uždengdamas begangrenuojančias rudens žaizdas,
O pirmos pusnys
It meilužių guoly sujauktos paklodės.
Mėnulio blynas neskalsus —
Anei pasiekt, nei atsikąst.
Ilga tamsa šunims migdyti,
Bet ne kaukint, lodyt.
Tik tas šnarėjimas 
It sėlinanti eigastis mirties
Ramina, guldo,
Snūdžiai užliūliuoja.
Nei sėt, nei pjauti,
Kur dabar skubėt?
Sustingsta purvas,
Apsižiojęs kojas,
Ir čeža
Kąsniais krisdamas pajuodėlis dangus
Lyg su arimais 
Būtų vietom susimainęs.
Įtempęs raumenis
Vaduok senus takus
Ar paviršėliais kitą planą braižyk,
Tik nesustok —
Aptrauks naktis ledu,
Išblės liepsna.
Kas man parodys kryptį?
Po balta marška likome tik du.
Nei į rytoj išeiti,
Nei į vakar grįžti —
Nėr orientyrų 
Čežančioj tamsoj
Ir tvinksniai slopsta,
Nepakėlę ižo.
Ištraukiu kojas it šaknis,
Brendu basom.
Matau, šypsaisi.
Mano saulė grįžo.