Mes moterys

Mes moterys, lipančios rankom į dangų,
Į Žiemą ledėjančios, žieminėm tvertos
Ir sąstingius jūros į šviesą ištranko
Lyg nuopoliai ir ilgesingosios terpės.

Palieka ir vėl praskalaujant suranda
Per smulkų koštuvą kaip žolę alyvų
Kai ledas įskyla ties mūsų pakrantėm
Tik skauduliui kandant ir vyrai prabyla.

Na taip ir nebandom tą kaltę suprasti
Atrodo mokėjom atleisti už tylą
Bet svyrant šermukšniams minutę surandam
Patikrinam, surišam – laikome mylint.

Juk čia stebuklinga tik geismas per audrą
Ir popieriaus lapas kur kvepia mėlynėm
Ne veltui tvėrėjas mus žiemiškai prausė
Kad šiluma lyjant migdytume vyrus.
Riva