Kambaryje buvo tamsu, žiūrėjau į vos rusenančias malkas židinyje, smilko pypkė. Mane gaubė didelis kvepiančių dūmų debesis ir patefono skleidžiama rami daina, supausi krėsle ir net nemąsčiau – žvilgsniu kiaurai vėriau žarijas be minčių, be nuotaikos. 
– Negirdėjau, kaip įėjai.
– Įėjau ne pro duris.
– Skubi?
– Nepasakyčiau.
– Prisėsk.
Malonu gauti tokį garbingą vizitą. Tačiau aš nelaukiau svečių – pajutęs, kad ji jau čia, net neatsisukau, svyravau savo krėsle ant nejaukumo bangų, mąstydamas, ką tokią akimirką gali pasakyti.
– Ar daug liko?
– Ne visai.
Ji labai nešneki. Tas lakoniškumas mane varo į kapus. Išties tai norėjau, kad viskas greičiau pasibaigtų, bet jei dar turiu nors kiek laiko, būtų visai naudinga bent jau pasišnekėti. Garbingas svečias visgi.
– Daug darbo?
– Tavo dėka – nemažai.
Dabar galėsiu užvesti pokalbį – nudžiugau.
– Tavo pačios dėka daug darbo turi.
– Ką tu turi omeny?
– Supranti, tave prisišaukti yra keblus reikalas. Apie tave niekas nėra žinoma. Tu ateini tam, kad išeitum. Tuo man ir patinki.
– Tai neatsako į mano klausimą.
– Visos tos aukos buvo tik tam, kad pamatyčiau tave. Nors dalelę, nors skiautę tavo juodo apsiausto. Vien žinojimas, kad šitiek kartų stovėjai šalia – kai pagalvoju apie tai, burnoje darosi saldu.
Iš tiesų, kai pagaliau supratau, kad ji čia, visas kūnas apsalo.
– Keista priežastis tokio tipo nusikaltimams.
– Grožis vyrams patinka, bet dėl žavesio jie kraustosi iš proto.
– Nepavadinčiau žavingu nieko, kas susiję su manimi.
– Tamsa, – mano akys pradėjo blizgėti, – aš myliu tamsą. Apleistą rūsį. Naktį, mišką, pelėdas. Tamsoje esti ramybė. Tamsoje yra akys neapsunkintos džiaugsmo, neapsiniaukusios iš liūdesio, nedegančios iš pykčio, nepasibjaurėjusios, neišsigandusios. Tamsoje akys yra tiesiog akys.
– Žavu.
Tas lakoniškumas mane žudo. 
– Kaip tai nutiks?
– Tave nušaus. Jis jau taikosi.
– Su optika? Nejaugi aš tikrai toks pavojingas?
– Panašu. Pareigūnai jau pakeliui į tavo namus.
Šiek tiek jaudinuosi. Kartu su mėnulio šviesa pro langą mano smilkinį kutena pro taikiklį kambarį stebinti snaiperio akis. Mano rankoje ginklas. Greitai pasigirs sirenos. Jie paprašys manęs palikti pastatą iškeltomis rankomis. Aš išlysiu pro langą ir pradėsiu šaudyti. Tada tai ir įvyks.
– Kiek žmonių ateis?
– Dar kartą pagalvok, ko paklausei.
– Tu teisi.
Jie visi mirę. Mano dėka.
– Aš tik norėjau...
Mano romantinį monologą pertraukė sirenos.
Iš garso sprendžiu, kad ten 5–6 automobiliai.
– PONE X, PRAŠOME LAIKYTI RANKAS UŽ GALVOS IR KUO GREIČIAU PALIKTI PASTATĄ.
Viskas taip greitai. 
– Jau laikas.
Smėlio laikrodyje ant fotelio rankenos buvo likusios tik kelios smiltys.
– Aš tik norėjau bent mirksnio tavęs. Aš ne dėl to, kad aš blogas. Aš dėl to, kad...
– PONE X, PRAŠOME TUČTUOJAU PALIKTI PASTATĄ, KITAIP BŪSIME PRIVERSTI PRADĖTI APGULTĮ.
Aš atsisukau. Fotelyje sėdėjo siluetas juodu apsiaustu. Vienoje rankoje smėlio laikrodis, kitoje – dalgis.
Pribėgau prie jos, suėmiau ją už apsiausto. Jis lyg vanduo nubėgo man tarp pirštų.
– Pasirodyk, prašau.
– Trys...
– Trys kas?
– Du...
– Maldauju!
Pribėgau prie lango, užsitaisiau ginklą ir pro langą paleidau kelias kulkas. Ji atsistojo, nusisuko ir prieš pat pajudėdama durų link sumurmėjo:
– Vienas...
– PALAUK!
Šūvis.