Juodųjų gnomų karaliaus rūmuose viešpatavo tyla. Tik gerai įsiklausius galėjai išgirsti tylius dvariškių pokalbius arba greitais žingsniais lekiančius pasiuntinius. Karalius sėdėjo apsuptas karo vadų, žemių valdytojų, patarėjų, vyriausiojo žynio.
– Kaip, – prabilo valdovas, – nugalėti tą, kuris nugalėjo elfus, pavergė žmones? Kaip kovoti su Blogiu
– Jūsų Didenybe, – kreipėsi į karalius į vyriausiasis žynys, – neužmirškite, mums padeda Deivė. Smorgas bus sunaikintas.
– Mes negalime laukti, – prabilo šiaurinių žemių valdytojas A'garas, – Deivės jėgos senka. Mano žemes niokoja trakonai. Deivė juos ištrėmė į Ugnikalnių žemę, bet jie grįžo. Prakeiksmas išnyko. Privalome panaudoti Raudonuosius gnomus.
– Jūsų Didenybe, – kildamas iš vietos prabilo vyriausiasis žynys, – mes negalime panaudoti Raudonuosius gnomus. Planetoje klestėjo didžios civilizacijos. Dabar iš jų belikę tik likučiai. Visos gyvybės formos sugyveno taikiai. Tačiau atsirado tokių, kurie troško valdžios. Planetoje buvo uždrausta Juodoji magija, bet tie padarai ją naudojo savo tikslams. Jie nuėjo dar toliau ir pradėjo eksperimentuoti savo kūnais. Planetos Taryba per vėlai sureagavo. Buvo bandoma su jais derėtis, bet jie nesiderėjo. Jie pareikalavo valdžios. Taryba nesutiko. Tie padarai, o tiksliau – mūsų gentainiai, pasivadinę Raudonaisiais gnomais, pradėjo terorizuoti planetos gyventojus. Jis sukiršino visas rases. Planetoje siautėjo karas. Karas truko porą amžių. Planeta virto dykviete. Be saiko naudodami juodąją magiją ir naikindami planetą, Raudonieji gnomai pažadino Drakonus. Drakonai buvo planetos saugotojai. Išvydę beveik sunaikintą planetą, jie užsirūstino. Pakilę iš planetos gelmių, pradėjo persekioti gnomus. Raudonieji gnomai buvo nugalėti. Jie buvo prakeikti ir palaidoti gyvi. Mus palaiko Deivė, bet jeigu panaudosime Raudonuosius gnomus – Deivė mus prakeiks. Siūlau sušaukti Didįjį susirinkimą ir suvienyti visas rases.
– Keliaukite, – kreipėsi karalius į priekį išėjusį žygūną, – į visas karalystes ir šaukite visus į Didįjį susirinkimą.
Karalius pakėlė dešinę ranką prie kaktos ir nulenkė galvą. Visi pakilo, nusilenkdami karaliui, prie dešinio peties pridėdami tris pirštus, ir išėjo iš salės.
Valdovas liko vienas. Sunki atsakomybės našta užgulė jo pečius. Jis pajuto viduje tvyrančią tuštumą. Karalius užsidengė veidą.
„Atrodo, tau nepatiko mano puolimas“, – nuskambėjo svetimos ledinės mintys karaliaus galvoje.
„Ko tau reikia iš manęs?“
„Tarnauk man“, – nuskambėjo įsakmus Smorgo balsas.
– Niekada! – sušuko karalius. – Tu pralaimėjai. Pabrukai uodegą, kai Deivė parodė galią.
„Dar nepralaimėjau. Stebėk savo ateitį“, – pasigirdo mintis ir staigiai dingo.
Karalius stovėjo ant kaulų: vieni – akinančiai balti, kiti – skleidžiantys šlykštų mirties kvapą, sklindantį iš nukarusių mėsos likučių, kuriuose matėsi balti kirminai. Virš galvos skraidė grifai.
„Tai tavo ir visų taviškių ateitis. Tu negali priešintis ir negali pabėgti. Tu gali mirti“, – paskutinį sykį blykstelėjo ledinė mintis. Taertas atsimerkė – salėje buvo ramu, tik rausvos magiškos ugnies šviesos neramiai blykčiojo, tarsi šokdamos paslaptingą šokį. Karalius norėjo kviesti vyriausiąjį žynį, tačiau tuo metu prieš jo akis pasirodė baltas veidas sustingusiomis ledinėmis akimis.
„Hartopkas, – pagalvojo karalius bandydamas lenktis, – pirmasis juodųjų gnomų karalius, didysis gnomų protėvis. Legendos jį vadina paprasčiau – Senoliu, kuris paprastai pasirodydavo norėdamas įspėti apie gresiančias nelaimes.“
„Vaikeli, – gnomas išgirdo ramias Senolio mintis, – Blogis, kuris nori tave užvaldyti, yra pažeidžiamas. Ateis laikas ir tu nugalėsi.“
Regėjimas dingo. Karalių iš apmąstymų pažadino beldimas į duris.
– Valdove, – nusilenkdamas prabilo šnipas, – su jumis nori susitikti elfas. Tiksliau…
Į salę įžengė aukštas elfas.
– Atvykau padėti kovoti su Blogiu, – prabilo elfų karalius Teodoras Išmintingasis.
*****
Šiaurinių žemių valdytojas A'garas išėjo iš rūmų ir lydimas asmens sargybinių nuėjo į miestą. Jis troško kuo greičiau pamiršti pokalbį su karaliumi ir iš širdies pasilinksminti. A'garas įžengė į smuklę ir pamatė prabangiais drabužiais apsirengusius miestelėnus, kuriuos akylai saugojo asmens sargybiniai; kaimiečius, kurie pardavę savo gaminius užsuko išmaukti bokalą alaus. Tarp įkaušusių gnomų šmirinėjo valkatos ir kaulijo pinigų.
Netrukus pamatė gnomę, sėdinčią prie lango ir žiūrinčią į jį. Šiaurinių žemių valdytojus pastebėjo, kad ji mirktelėjo. Pačios kojos atnešė A'garą prie gnomės. Ji užvaldė valdytoją, nors jos veidas skendėjo tamsoje. Jis atsisėdo šalia.
– Mano vardas A'garas, – iškilmingai paskelbė, – esu šiaurinių žemių valdytojas. Karaliaus patarėjas. Karalius šaukią Didįjį susirinkimą.
– Įdomu, – susimąstė gnomė ir prislinko arčiau jo ir pabučiavo į lūpas.
A'garas karštai atsakė į bučinį. Gnomė apkabino jį.
„Tu lydėsi karalių į Didįjį susirinkimą. Ar supratai?” Smorgas įdėmiai stebėjo, ar gnomas pasipriešins. Šiaurinių žemių valdytojo akys buvo apsiblaususios, bereikšmiu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką. Jis buvo visiškoje juodojo burtininko valioje ir nemėgino priešintis. „Eik.”
*****
Pirmasis į Didįjį susirinkimą atvyko gnomų karalius. Jis, pagal nerašytas planetos taisykles, turėjo sutikti delegatus. Gnomas susimąstė– senovinėse legendose kalbama, kad paskutinį sykį jis buvo šaukiamas prieš dešimtis tūkstančių vasarų, kai planetoje siautėjo Raudonieji gnomai.
Tais senais laikais planetą valdė Planetos taryba, sudaryta iš kiekvieno tautos atstovo. Taryboje didžiausią įtaką turėjo elfai, troliai, žmonės ir juodieji gnomai, kitos tautos turėjo paklusti Tarybos sprendimams. Buvo sušauktas Didysis susirinkimas, kuriame buvo nutarta kreiptis pagalbos į Planetos sargus.
Iš apmąstymų karalių pažadino priėjęs šiaurinių žemių valdytojas.
– Valdove, delegacijos jau renkasi.
A'garas pasitraukė į tolimiausią kamputį. Kramtydamas lūpas, jis iš visų jėgų stengėsi sulaikyti drebančias rankas. Užsitraukė dar labiau gobtuvą ir paslėpė veidą. Smorgas laukė susirinkimo pradžios.
Buvo vėlyva popietė, kai į Didįjį susirinkimą ėmė rinktis karalių vadovaujamos delegacijos. Valdovai prieidavo prie juodųjų gnomų karaliaus ir pareikšdavo pagarbą. Ši ceremonija truko iki vėlyvo vakaro. Paskutinis atvyko elfų karalius Teodoras Išmintingasis.
– Mano mielieji, – prabilo elfų karalius Teodoras Išmintingasis, – mano karalystė sunaikinta. Tauta pavergta, bet aš gyvas ir kviečiu stoti į kovą su Blogiu.
Jis lėtai apžvelgė susirinkusiuosius. Akimirką jo akys stabtelėjo prie A'garo. Jam pasirodė, kad pastebėjo keistą švytėjimą, bet jis dingo. Po to akys nukrypo toliau. Susirinkusieji laukė, kada jis tęs toliau. A'garas iš šiaurinių žemių sudrebėjo. Jo priešas gyvas ir dar labiau pasislėpė tamsoje.
– Drakonai pažadinti.
Šis pareiškimas sukėlė šurmulį tarp susirinkusiųjų, nes Drakonai paskutinį kartą buvo pažadinti prieš tūkstantį metų, kai planetoje siautėjo juodoji magija.
– Mes, – elfų karaliaus balsas tapo ryžtingesnis, –privalome susivienyti ir sunaikinti Blogį. Drakonų pagalbos sulauksime, jeigu būsime vieningi.