Vėlyvas ruduo. Jau šį rytą gatvių pašaliais sustatytų mašinėlių nugaros buvo baltos, bet sniegas nutirpo dar dorai nė neišaušus. Neteisinga būtų burnoti ant šio rudens, jis tikrai nepriveikė, buvo neįprastai geras ir švelnus, šviesus, visai nenuostabu, kad lapkričiui einant į pabaigą išpuolė kelios tamsios, drėgnos dienos, kai taip ir neišaušta ir nesinori užgesinti šviesos.
Ji atsikėlė vėlai – nebėra ko skubėti. Lėtai, tarsi taupydama, kad ilgiau užtektų, atliko ryto darbus, tik atvėrė, o ne pakėlė žaliuzes, dar kartą apėjo visą butą nuo lango prie lango, ties kiekvienu pastovėdama, įsižiūrėdama, kas vyksta gatvėse, bet žvilgsnio niekas nepatraukė, tai taip ir liko stovėti prie stalelio su gėlėm – vienintelio akcento, kuris dar džiugina. Kiekvieną rudenį jos namuose žydi gėles – po gimtadienio.
Ką veikti? Niekas nedomina. Įsitaiso kėdėj prie lango, atsiverčia knygą, bet neskaito. Koks skirtumas, ką veikti? Jei ir nieko neveikti? Tas nerimas, neleidžiantis ramiai ilsėtis, tai tik įsisenėjęs pareigos jausmas, tarsi botagas ginęs per gyvenimą. Dabar likusi vienintelė pareiga – kiek tik pajėgs ilgiau netapti šeimai našta. Liūdnai mintija, kad štai taip ir praeis dar viena rudens, senatvės diena, pilka, ūkanota, protarpiais palynojanti, nieko, jokios svarbesnės minties neatnešusi, jokio įvykio neįrėžusi į atmintį. Ar senatvės dienos kaip tik neturėtų būti taupiausiai  naudojamos, intensyviausiai išgyvenamos? Kažkas tarsi eina iš paskos ir viską nutrina. Mėgina atsiminti, ką veikė vakar. A, pirko bananų – labai gražūs buvo, neatsispyrė pagundai. Ar tikrai vakar? Koks skirtumas? Ji retai bepažiūri į laikrodį, kalendorių. Vieną dieną susirinko, eilės tvarka surikiavo visą pluoštą išrašų iš ligoninių – nejaugi tiek daug kartų gulėta? Pasidarė sąrašą – kiekvienas naujas gydytojas klausia, kada buvo tas, kada anas, o ji nebeatsimena, tai paduos sąrašiuką ir tegu pasiskaito.
Kažin, ar šiandien kas nors ją atsimins? Paskambins? Be draudimo agentūros, siūlančios palankias turto draudimo sąlygas, ar kažkokios neaiškios firmelės agento įkalbinėjimo imti paskolą, tuoj pat, tiesiog mobiliajame, pildyti paraišką? Bet ji nepyksta, vis šioks toks paįvairinimas, kartais atsako rimtai, mandagiai, kartais pajuokauja, o vakar (ar vakar?) pasišiukšlino, išsigynusi, kad neturi turto, kurį galėtų drausti, ir buvo demaskuota. Įdomu, iš kur draudikai gauna duomenis ir ar tai teisėta.
Snustelėjo. Pažadino telefono skambutis. Pusseserė. Patogiau atsirėmė kėdėje – tai ilgam, žino savo seserėlės būdą. Kartais tie ilgi kalbėjimai monologais erzina, kartais su malonumu klausosi gražios, taisyklingos, logiškos kalbos. Nebūtų filologė. Tik reikia pačioj pašnekesio pradžioj pamėtėti įdomią temą ir neduok Dieve nemėginti dėl ko nors priešgyniauti, tada gali būti sugadintas visas malonumas ir telefonas numestas pačioj įdomiausioj vietoj.
Šį sykį pirmiausiai aptarė skaudžius įvykius Paryžiuje, abiejų nuomonės sutapo, tik nė viena nežinojo, kaip paaiškinti fenomeną, kai kandama į pagalbai ištiestą ranką, juk Europa glaudžia pabėgėlius. Išprotėjo pasaulis, ne kitaip. Patylėjo.
Paskui nuklydo į vaikystės atsiminimus – kas gali būti maloniau, kai abi jau žilutėlės, kaip grįžti ten, kur visada šviečia saulė, kur visom spalvom švyti vaivorykštės, o jei kada, rudenį, ir lyja, tai tas lietutis skamba tarsi muzika. Ten, kur yra ir amžinai bus mama, geriausia mama pasaulyje – kiekvienos savo.
Ji neprieštarauja, nors kažkas jau priverčia suklusti ir kuo toliau, tuo tvirčiau sukąsti dantis. Iš patyrimo žino, kad tik pirmoji temos dalis bus tokia šviesi, ta, kurioj atsimenami mieli nutikimai ir šiaip faktai, įrodantys tą pusseserės mamos neginčytiną išskirtinį gerumą. Kaip jos su mama eidavusios per visą Žaliakalnio turgų, kol lepūnėlei būdavo išrenkami du patys gražiausi obuoliai. Ji neiškentusi paklausia – kodėl tik du? Daugiau neturėdavo pinigų. Vėl abi patyli, mintyse įvertindamos kiekviena savo pokario vaikystės patirtį. Pusseserė mesteli:
– Tokių žalių suskių, kokius jūs iš savo sodo valgydavot, mudvi su mama ir veltui nebūtume ėmusios...
Ji įtemptai mėgina atsiminti, ar tom vasarom, kai jos mama parsiveždavo pusseserę vasaroti pas juos į kaimą, ši valgydavo tuos žalius, neužaugusius obuoliukus? Kitokių nebuvo, nes obuoliams nebūdavo lemta prinokti, sodą ne laiku iškrėsdavo kareiviai. Turbūt valgydavo, juk ne šventa dvasia gyva būdavo.
Po kiekvieno epizodo pritylama – ar kartais nebus prieštaravimų? Bet ji tyli, nesiginčija, ji nenori, kad pokalbis nutrūktų ir paskui ilgai ilgai nebūtų skambučio.
Dabar jau pusseserė aiškina, kaip jos mama ieškodavo pigių atraižų mažoje audinių likučių parduotuvėlėje senamiesty, pasidairydavusi komiso niekieno nenupirktų rūbų krūvoj ir kartais šį tą išprašydavusi net veltui, o paskui abi kurdavo drabužėlius jai, vaikščiodavusi išpuošta kaip lėlytė. Ir kaspinų turėjusi daugybų – mama kasdien sušukuodavusi jai plaukus ir įrišdavusi kaspiną, kurio spalvą derindavo prie drabužio spalvos.
– Ar tu bent atsimeni, kokiom išblukusiom, išaugtom suknytėm apsivilkusi tu vaikščiodavai? Tavo mama tavim visai nesirūpindavo. Ir skonio neturėjo. Nors mūsų mamos ir seserys, bet tenka pripažinti, kad tavo mama buvo tikrai ne meniškos prigimties. Lakstydavai kaip laukinukė apsklidusi plaukais.
Ir dabar ji nutyli tą kaltinimą, o ir įterpti kokį žodį nėra kur, nes pusseserė tik kalba, kalba nesustodama. Negali sustoti – tiek daug skausmo, nevilties susikaupė sieloj, o su kuo galėtų taip išsikalbėti? Kur tie šaunūs draugai ir draugės, tarp kurių galėdavo jaustis pati šauniausia? Kur ta visų liaupsinama moksliukė, šokėja? Tada kaimietukės pusseserės nepasigesdavo, o ir į kaimą vasaroti važiuodavo  nenoriai, ten nebuvo kam tinkamai ją įvertinti. Visa patieka buvo jų abiejų vyresnioji pusseserė, kuri taip pat mėgo pasišaipyti iš mažosios – tai abi ir nepraleisdavo progos. Dabar jau jos visos senutės, lenkiamos ligų, vienišėjančios, kai nebelieka draugų, vis dažniau atsimenančios paskambinti viena kitai.
Ji klauso tų postringavimų tik viena ausimi, o pati klaidžioja savuose atsiminimuose, kaip džiūgaudavo, kai babūnė jai pasiūdavo kokį drabužėlį iš savo geresnių laikų senoviškų sijonų, bet ir jos kuparas nebuvo bedugnis. O kartą, jau paauglei, iš savų pinigų nupirko gėlėto kartūno ir pasiuvo chalatą – ilgą, iki žemės. Kurį laiką ji nebesiklauso pusseserės, giedrai šypsosi savo atsiminimams, kaip klajodavo per dienas nekontroliuojama, basa, suskirdusiom kojom, kaip bėgdavo nuo šlaito palaidais plaukais prieš vėją į upelę maudytis ir išsiskalbti vienintelę savo suknutę. Nuostabus, nepamirštamas jausmas, ir niekas jo negali atimti.
Išgirsta pusseserės kategorišką teiginį, kad ją tai motina mylėjusi, ne taip, kai jos – nėra mačiusi, kad ją mama būtų kada apkabinusi, pabučiavusi.
Jai norisi šaukti, piktintis, net širdis ima permušinėti – ne vien ta meilė tikra, kuri demonstruojama bučiniais! Bet pačiai labai skaudu, pusseserė pataikė į skaudžiausią vietą.
Kad būtų įtikimiau, pusseserė aiškina, kokia jautri buvusi jos mama, kaip gailėdavusi vargšų, net ašarą nubraukdavusi, kai kas pasakodavo apie nelaimes.
O ji atsimena, kaip kartą su mama atvažiavo į miestą ir mama netikėtai susirgo gripu, o sesuo nepriėmė jų pernakvoti, jai reikią išsimiegoti, o ir nenorinti užsikrėsti gripu. Atsimena, kaip su rūpesčiu, prilaikydama vedėsi mamą gatvėmis pas draugę ir ten buvo svetingai priimtos.
Pasidžiaugia, kad pokalbis vyksta telefonu ir pusseserė jos nemato. Ir kad nelaukia jos atsakymo, tik kalba, kalba pati. Bet štai ji jau kažko suirzo, jai nebeužtenka to tylėjimo, nepriešgyniavimo, ji nori išgirsti pritarimą!
– Mane mama auklėjo Montesori metodika! O tavęs, man rodos, iš viso neauklėjo...
Ji perklausia – nejau mūsų vaikystėj Lietuvoj buvo žinoma Montesori metodika? Pusseserė sutrinka, prityla. Tada neužtikrintai sako, kad tai buvę vėliau, o anksčiau buvusi auklėjama pagal to garsaus vokiečių pedagogo mokymą, užmiršusi jo pavardę.
– Fiorsterio? – pasufleruoja.
– Iš kur tu žinai?
– Aš jo knygą mokėjau mintinai, tai buvo mano mamos parankinė knyga, visada gulėdavo ant spintelės prie jos lovos...
Pusseserė visai pasimeta, bet netrukus nuoširdžiai pasako pirmą į galvą atėjusią mintį:
– Keista, kad ta pačia metodika auklėtos mudvi išaugom tokios skirtingos!
Jai taip norisi paklausti, kaip tai suprasti – kad ji blogas žmogus, o šaunioji, mylėta, bučiuota, teisingai auklėta pusseserė nepalyginamai geresnė?
Nepaklausia. Tyli ir vėl pasidžiaugia, kad pusseserė jos nemato – tų ašarų. Pati nesupranta, ko gi verkia – iš nuoskaudos ar iš gailesčio? Jai akyse stovi mažutis pusseserės butukas, kurio vieninteliam kambary gyvena neįgalus sūnus, o ji glaudžiasi virtuvės kertėj, dienom naktim jį slaugo, bet nesutinka atiduoti į globos įstaigą. Visas dienas, visas naktis. Viena. Ir nėra šalia motinos, geriausios pasaulyje. Nėra daugiau vaikų, į kuriuos galėtų atsiremti. Nėra anūkų. Ir draugų nebėra,  jie taip pat paseno, pasiligojo, o tai ir numirė.
Tyla trunka ilgai. Paskui ji girdi pusseserę tyliai sakančią:
– Ir tavo mama buvo gera, juk tai ji atvažiuodavo pas mudvi su mama vežtis mane vasarai į kaimą, kai pokary badmiriaudavom mieste. Ir šiaip kada važiuodama kaimo gėrybių atveždavo. O ir manoji nebuvo angelas.
Jos buvo seserys. Jų jau seniai nebėra.