Savo gimtojo miesto labiausiai pasiilgstu pasivaikščiojimų pavidalu. Tvarkingų dviračių takų upės tekėjimo kryptimi, šviestuvų alėjų, tylos ir vėsos. Ruduo mano gimtajame mieste labai ryškus ir gyvas – kitur medžiai dar tik pradėję dažyti plaukus, čia labai greitai pasiduoda šalčiui ir vėjui: pagelsta ir iš lėto plinka. Šaligatvius užlieja oranžinė spalva – lapais, nuorūkomis ir žibintų šviesa.
Sielos atgaiva užplūsta ilgesį išpildant. Einu ramiomis gatvėmis vėsų, tamsų ir kiek drėgną lapkričio vakarą. Registruoju skirtingas gatves ir skersgatvius žyminčias lenteles, kabančias ant namų sienų.
Rūkymas labai primena rudenį – pilki mirties atodūsiai, tačiau savitai šilti ir žavūs. Medžiai, pamažu plinkantys nuo vėžio, žalios pievos, smilkstančios oranžiniais jų plaukais. Šiandien daugiau saulės, saulė šiandien man tarp pirštų, saulė šiandien nuorūkos formos, saulę aš numesiu bet kur, nors šiukšlinti ir negražu. Šipuliai begalybės – labiau gal tuštumos.
Betirpstant šešėliui priešais, išgirstu žingsnius už nugaros. Patikrinu. Nieko nėra. Pasigirdo.
Įkvepiu vėsaus ir juodo oro, labai giliai. Čia net oras skaniau užterštas. Stebiu, kaip kinta mano šešėlio kampas, kaip jis tirpsta, kaip išnyra naujas ir kaip jis suka ratus aplink mane. Šį vakarą tik tokių kompanionų man ir tereikia: minčių, demono ant peties, užtektinai cigarečių, tamsos ir šokančio šešėlio. Turbūt tai vadinama ramybe. Tik manęs neapleidžia nuojauta, kad kažkas ją griauna.
Vėl išgirstu žingsnius už nugaros. Atsisuku – nieko. Kiek nejauku. Jei atsitiko vieną kartą – atsitiktinumas, jei tai kartojasi – kažkas neatsitiktinio. Bet nieko nėra – reiškia, nėra ko nervintis. Aš tiesiog užsidegsiu antistresinę cigaretę ir žygiuosiu toliau.
Mano žingsnis greitesnis. Rūkau antrą iš eilės. Per kaktą teka vienišas prakaito lašelis. Oras nebekvepia, šaligatviai nejaukiai oranžiniai, nebe vėsu, o šalta, tyla, atrodo, spengia ausyse. Į mano kaklą kažkas kvėpuoja, aš jaučiu. Žingsniai už nugaros garsūs ir dažni. Nieko nėra. Bet kažkas mane tikrai seka. Aš bėgu apimtas panikos, vis mesdamas žvilgsnį per petį, vis įsitikindamas, kad manęs niekas neseka ir kad aš tiesiog išprotėju. Tai ir yra baisiausia.
Mane muša ledinis prakaitas, akys neranda vietos, kojos mainosi kiek įmanoma grečiau, jaučiu, kad kažkas lipa man ant kulnų, atrodo, kad pats lapkritis, nes už nugaros nieko nėra, tik oranžinė šviesa, lapai ir nuorūkos. Jo šalti atodūsiai stingdo man gerklę, nebegaliu kvėpuoti, temsta akyse, bet prieš akis jau namų durys, aš jas išplėšiu iš staktos, bėgu per koridorių ir žengiu į kambarį, visas šlapias, neramus ir apsėstas.
– Kas yra? – mama sunerimusi paklausia.
– Nieko, – turbūt tai ir baisiausia.
Dabar kaip aš jaučiuosi, tikriausiai žino tik Eminem'as:
His palms are sweaty,
Knees weak, arms are heavy...