Praslink pro kvailą veidrodį,
Juk tu esi protinga —
Ta stiklo šukė nepasako,
Ką spinduliuoja artimojo akys,
Ten tik akimirka vienintelė užstringa,
Nors prieš ir po gal tūkstančiai jų plakės,
Kad pakuždėtų iškraipytą tiesą,
Paslaugiai linkstančią į sunešiotą kreivę.
Drugeliai šypsenų sparnus apgruzdę krinta
Nepasiekę tikslo
It karo mūšyje
Be antpečių ir be vardų kareiviai,
O amžiais alkanos ir liesos 
Dvi rodyklės pyksta,
Kad iš užburto rato niekas neišleidžia —
Nors plėšk spyruoklę
Ir barstyk krumpliaračius
It į lesyklą žiemą
Palaimingus trupinius.
Pramerk vidurnakty akis,
Išvysi veidrodžius, kvailiausias eibes krečiančius,
Tada mažiau į juos žvalgysiesi —
Mes garantuotai jiems nerūpime.
O mūsų rūpesčiais gyvi
Sekundes lesę paukščiai gieda
Ir jų besiekiančių tave paglostyti pūkų
Ateina pasitikti juslės.
Praeik pro kvailą veidrodį —
Jis noksta tavo gėda,
Kai plokštumos uždaro aklinai pasaulį
Ir kas belieka —
Tik savyje uždusti.