Negailėk to, ką palikai
Daugiau nestovėsiu – toks karštas asfaltas,
jis degina pėdas mano basas.
Kodėl neateina dangus apsiverkęs,
kai jam dykuma tiesia savo rankas?..
Prie kelio gulėjo graužtukas tylus –
pabėgo jį metę į langus vaikai.
Nežino, ar greitai širdis jo supus,
bet paaiškink, kodėl man tu viską sakai?
Pasaulio aš niekad suprast nenorėjau,
gyvenime mėgau tik savo sapnus.
Už tą, kuo švenčiausiai aš visad tikėjau,
atidaviau net paskutinius batus.
Dabar esu vienišas lyg tas graužtukas
į praeitį grįžt negalėsiu daugiau.
Nuo mano namų palengva dažai lupas,
o aš sau gyvenimą naują statau.