Bręstantis blogis (3)
Karlatinas – elfų karalystės sostinė – skendėjo griuvėsiuose: namai sudeginti iki pamatų, pilis, ilgus amžius gynusi elfus, buvo sugriauta. Ant pilies griuvėsių plevėsavo dvigalvio drakono vėliava – žmonių karaliaus Jakroto valdžios simbolis. Smorgas, susigrąžinęs žmonių karaliaus Jakroto kūną, vaikščiojo po sugriautą miestą ir stebėjo, kaip žmonės pribaiginėja elfus. Elfų karalystė žlugo, nes karalius Teodoras Išmintingasis po kovos su Smorgu dingo. Pagal elfų papročius karalystė atitenka nugalėtojui.
„Sunaikinau, – galingas balsas išsiveržė iš Smorgo lūpų, nuskriejo tiesiai į žvaigždes, – ir užėmiau Elfų karalystę, susikoviau ir nužudžiau Tasoną. Esi silpna ir negali man pasipriešinti. Pažadu sunaikinti Juodųjų gnomų karalystę. Sunaikindamas Juodųjų gnomų karalystę priartinsiu tavo žlugimą. Stebėk mano jėgą, gamtos deive Halija.“
;******
– Pabuskite, prince! Tai svarbu.
Taertas, juodųjų gnomų sosto įpėdinis, pramerkė akis ir išvydo sunerimusi dvariškį.
– Kas atsitiko? – sumurmėjo princas.
– Eime su manimi. Jūs privalote pamatyti.
Dvariškis išėjo iš kambario ir sustojo už durų. Princas apsirengė ir išėjo. Pro pilies langus matėsi priešpilnis mėnulis ir begalybė mirgančių žvaigždžių. Per visą dangų nuo vieno krašto ligi kito driekėsi miglotai švytinti Paukščių Tako juosta.
– Kas atsitiko?
– Eime su manimi! – sušnibždėjo dvariškis. Privalote pasitikėti manimi.
Princas nusekė paskui gnomą. Po kelių minučių jie sustojo prieš sunkias duris ir durys girgždėdamos atsidarė. Viduje buvo laiptai, vedantys į pilies bokštą. Jie užlipo į pilies bokštą ir atsidūrė aikštelėje.
– Kodėl tu mane čia atsivedei vidury nakties?
– Prašau nurimti, – sukuždėjo balsas tamsoje. – Karalystei gresia pavojus ir atėjau padėti.
– Kas tu?
– Draugas. Pažiūrėkit į rytus.
Pažiūrėjęs į tą pusę, kur nurodė balsas tamsoje, princas iš pradžių nematė nieko, išskyrus žvaigždes – ryškias, dideles, mirguliuojančias šaltame ore, silpnai šviečiantį mėnulį. Staiga dangų perskrodė galingas griaustinis. Aidu atskriejo ledinis juokas. Siaubas lediniais pirštais sukaustė jo protą. Jis išvydo regėjimą.
Iš žvakių ir nedidelių molinių indelių sudaryto apskritimo viduryje gulėjo gnomas. Jo kūnas išdažytas baltomis juostomis, pilvas išteptas kažkokiu juodu skysčiu. Gnomas atrodė tarsi ne šio pasaulio būtybė, jo sustingusios akys žvelgė į tuštumą.
Regėjimas, staigiai atsiradęs, dingo. Princas susvyravo ir atsirėmė į dvariškį. Taertas išvydo iš tamsos išeinančią apsigaubusią būtybę.
– Kas jūs? – princas pareikalavo atsakymo.
– Aš, – prakalbo nepažįstamasis. Jo balsas buvo sodrus ir gilus, tačiau neįgudęs, – lyg jis būtų mažai kalbėjęs, – gamtos deivės Halijos žynys. Deivė mus pašaukė. Atėjome padėti. Ką tu matei rytuose, tai buvo Smorgo, Chaoso mago, iššūkis deivei. Juodasis burtininkas galutinai pavergė elfų karalystę. Deivė prarado savo vaikus.
– Palaukit… – princas norėjo sužinoti, kaip kovoti su Juoduoju magu, bet staiga prieš save pamatė tik tuštumą ir šalia stovintį dvariškį.
Palakas – juodųjų gnomų karalystės sostinė – skendėjo tyloje. Ant pilies bokštų plevėsavo juodos vėliavos. Juodųjų gnomų karalius mirė po ilgos ir sunkios ligos. Į Palaką skubėjo gnomai iš visos karalystės. Didžiulis miestas priėmė visus: pirkliai siūlė iš tolimųjų kraštų atvežtus šilkus, amatininkai prekiavo puodais, magai rodė įvairiausius triukus, o raganos būrė kortomis.
Smuklių šeimininkai džiaugėsi, nes tokio antplūdžio seniai neregėjo. Atskirai nuo minios, apsisaugodamas galingais burtais, sėdėjo Smorgas. Nė vienas smuklėje esantis gnomas netiko užduočiai, nes nebuvo nė vieno, kuris priklausytų karališkajai aplinkai. Juodasis magas ruošėsi dingti iš smuklės, kai į smuklę įžengė rūmų sargybinis.
„Ateik čia.“ Smorgas pajuto, kad rūmų sargybinio sielos gilumoje gimsta protestas, bet juodasis magas palaužė jo valią parodydamas šeimos mirtį. Juodasis gnomas pasidavė. Jis priėjo prie staliuko ir atsisėdo.
„Tu vyksi į pilį ir įteiksi sosto įpėdiniui žinutę. Ar supratai?” Smorgas įdėmiai stebėjo, ar sargybinis pasipriešins. Sargybinio akys buvo apsiblaususios, bereikšmiu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką. Jis buvo visiškoje juodojo burtininko valioje ir nemėgino priešintis.
„Eik.”
Juodasis gnomas atsistojo ir lėtai išėjo iš smuklės. Jis yrėsi per šurmuliuojančią minią, link pilies. Keletas sargybinių abejingai stoviniavo prie pilies vartų. Baronas įžengė į pilies kiemą ir sustingo. Taertas, sosto įpėdinis, išėjo į pilies kiemą.
„Pulk.”
Sargybinis išgirdo ledines šeimininko mintis. Jis suprato įsakymą ir virtęs vėju puolė puolė Taertą.
Snaigės, iki tol ramiai kritusios, ėmė suktis it pašėlusios, neleisdamos princui matyti, kur jis žengia. Šaltis buvo visur – danguje, žemėje, tiesiai prieš jį ir už nugaros, šaltis atskrisdavo kartu su vėju ir smogdavo jam į nugarą sniego gūsiais. Sniego gūsis smogė juodajam gnomui tiesiai į veidą ir, pajutęs skausmą, jis nuleido ranką, saugojusią veidą nuo šalčio. Tarsi pagal įsakymą naujas gūsis drėbė sniegą tiesiai į veidą ir princas išgirdo svetimas mintis – šaltas ir aštrias kaip ledas.
„Tarnauk man ir gyvensi“, – nuskambėjo įsakmus balsas.
– Niekada! – sušuko juodasis gnomas.
„Tuomet stebėk savo ateitį“, – pasigirdo mintis ir staigiai dingo, tarsi nukritusi žvaigždė, kuri sužimba tik vieną kartą pranašaudama visiems pražūtį.
Sosto įpėdinis pajuto, kad jį gaubia juoda tamsa: nebuvo nei sienų, nei lubų – tik klampi tamsa, laikanti juodąjį gnomą savo šaltuose gniaužtuose. Jis pamatė grindis – juodą grindinį, ant kurio mėtėsi kaulai: vieni – akinančiai balti, kiti – skleidžiantys šlykštų mirties kvapą, sklindantį iš nukarusių mėsos likučių, kuriuose matėsi balti kirminai. Tik dabar juodasis gnomas suprato, kad grindinys juodas nuo kraujo.
Regėjimas dingo, vėjas nusilpo ir prieš jo akis pasirodė baltas veidas sustingusiomis ledinėmis akimis.
„Hartopkas, – pagalvojo princas bandydama lenktis, – pirmasis juodųjų gnomų karalius, didysis gnomų protėvis. Legendos jį vadina paprasčiau – Senoliu, kuris paprastai pasirodydavo norėdamas įspėti apie gresiančias nelaimes.“
„Vaikeli, – juodasis gnomas išgirdo ramias Senolio mintis, – išgirdau tavo pagalbos šauksmą. Tave bandė užvaldyti Blogis. Šį rudenį tu arba laimėsi, arba tapsi savo tautos mirties liudininku. Kelias, kurį žengia tautos, yra sunkus ir duobėtas. Tu ne pirmas ir ne paskutinis, kuris veda tautas į priekį. – Taertas išvydo keturis elfus, tris žmones, du trolius ir vieną gnomą, virš galvų buvo ryškus švytėjimas. – Tu vesi tautas į lemiamą mūšį su Tamsa ir grąžinsi ramybę ne tik planetai, bet ir man, nes mano siela negali ilsėtis, kol planetoje yra blogis.“
Smorgas vėjo pavidalu keliavo po Juodųjų gnomų karalystę. Pirmasis susidūrimas su sosto įpėdiniu įtikino, kad pavergti gnomo nepavyks, todėl juodasis magas klasta ir apgaule sunaikinti karalystę. Jo galvoje gimė paprastas, daug jėgų nereikalaujantis planas, ir jeigu jis bus įvykdytas, tai Juodųjų gnomų karalystė bus sunaikinta, o Gamtos deivė Halijos įtaka dar labiau sumenks.