Karlantinas – elfų karalystės sostinė buvo apsupta priešų. Rytinių žemių kunigaikščio Talkriko kariuomenė nepuolė. Pilies gynėjai matė, kaip aplink miestą augo aukšti įrengimai. Elfai suprato: miestas bus atakuojamas katapultomis. Jie miestą ruošė gynybai. Ant sienų prie vartų išaugo didžiuliai katilai su derva, šauliai ruošė strėles kovoms. Maisto atsargos buvo taupomos, kad užtektų ilgiems apsiausties mėnesiams.
Pilies gynėjai išvydo plaukiančius laivus. Elfai išvydo iš gelmių kylančią būtybę, kuri rėžėsi į laivus. Tai buvo gamtos deivės Halijos vaikas – Tasonas. Deivė pažadino šimtmečius miegojusį Tasoną kovai su juoduoju magu. Paskutinį kartą būtybė buvo pažadintas prieš tūkstantį metų, kai Gėrio jėgos kovojo su Blogio jėgomis.
Smorgas būdamas žmonių karaliaus kūne jautė deivės įniršį.
– Paruoškite harpūnus! Taranuokite jo kūną! – suriaumojo žmonių karalius.
Jo balsas užbūrė visus ir jie pakluso karaliaus įsakymui. Jeigu ne galingi burtai, žmones būtų sukausčiusi baimė. Jie išeitų iš proto išvydę Tasoną. Dabar laivai plaukė pirmyn.
Tasonas išvydo laivus ir nėrė į gelmę. Jis pravėrė nasrus, kai galva išniro į paviršių. Burnoje pajuto kraujo skonį, medžio skeveldras ir kažką skausmingo, kas negailestingai skverbėsi į jo kūną. Žvėris su grobiu nėrė žemyn, nusinešdamas grobį į jūros gelmes. Ten jie bus palaidoti amžiams. Jūros būtybė vėl ėmė kilti, bet lėčiau. Jo judesius kaustė skausmas. Jam dar reikėjo daug nužudyti.
Chaoso magas jautė, kaip kyla į paviršių kūnas. Jis suprato, koks pavojingas yra Tasonas jo laivams.
– Pulkite! – kiekvienas jūreivis išgirdo karaliaus įsakymą ir nedvejodamas įvykdė.
Keli šimtai laivų taranavo jį. Šimtai harpūnų buvo paleista į žvėrį. Užnuodyti harpūnai, taranai padarė savo darbą.
– Žudykite priešą! – nugriaudėjo karaliaus Jakroto balsas, sustiprintas magiška Smorgo jėga.
Daugybė laivų žuvo Tasono nasruose. Tačiau žmonės, paveikti galingų kerų, nerodė jokių panikos ženklų ir vis puolė deivės vaiką. Užnuodyti taranai, harpūnai skverbėsi į kraujuojančias žaizdas. Smorgo akyse žuvo šimtai laivų, kol žvėris ėmė silpti. Chaoso magui nerūpėjo žmonių žūtis. Žmonės buvo įrankis įvykdyti užduočiai.
– Plaukite į žvėrį! – įsakė savo laivo jūreiviams.
Smorgo laivas nėrė į priekį. Žmonės irklavo greitai veikiami galingų burtų. Jie nematė pražiotų Tasono nasrų, nematė krauju pasruvusių akių. Jie nieko nematė, nes juos veikė galingi burtai. Laivo pirmagalyje stovėjo karalius. Rankoje laikė harpūną.
Deivės vaikas judėjo lėtai. Jis buvo išsekęs, nuodų veikimas lėtino jo judesius. Jis matė artėjantį laivą, bet negalėjo pasipriešinti. Smorgo kerai paveikė žvėrį. Galingi karaliaus pečiai įsitempė ir harpūnas, sušvilpęs ore, giliai susmigo į glotnų kūną ir perskrodė širdį. Milžiniškas sutvėrimas lėtai ėmė grimzti į jūros gelmę. Taip mirė Tasonas.
Smorgas pakėlė akis į likusius laivus. Mūšis buvo laimėtas, tačiau kokia kaina. Penki šimtai laivų buvo sunaikinti, daugelis išlikusių laivų buvo apgadinti, apdaužyti. Karalius įsakė pulti miestą.
Rytinių žemių kunigaikščio Talkriko kariuomenė pajudėjo link miesto. Kariai žygiavo prie miesto sienų. Apsiginklavę virvėmis, kabliais ir kopėčiomis ėmė kabarotis stačiomis sienomis. Ant karių pasipylė strėlių lietus. Į miestą pasipylė iš katapultų paleisti sviediniai. Keletas sviedinių pataikė į namus ir privertė gynėjus kautis su ugnimi.
Debesys, juodi ir grėsmingi, kybojo virš mūšio lauko. Smarkūs vėjai siautė virš įlankos ir didžiulės bangos su triukšmu virto į krantą. Gamtos jėgos tarsi atspindėjo žemėje vykstantį mūšį.
Taranai smogė į vartus. Ant karių pasipylė iš katilų derva. Tačiau žmonėms nepakenkė. Derva tekėjo per žmonių apsiaustus ir krito ant žemės. Žmonės saugojo galingi burtai. Taranas smogė į vartus ir jie sudrebėjo. Po dar kelių smūgių vartai neatlaikė ir sugriuvo. Žmonės įsiveržė į miestą. Miesto gynėjai pasitiko priešą. Elfai kovojo ryžtingai, gindami kiekvieną namą, parduotuvę, gatvę, bet žmonių negalėjo sustabdyti. Jie tęsė beviltišką kovą, apsupti šimtų puolančių žmonių.
Laivai judėjo lėtai ir artėjo prie uosto. Pirmasis laivas, kuriam vadovavo žmonių karalius, prisiartino prie sąsiaurio, kuris vedė į miesto prieplauką. Juodasis burtininkas išvydo ant pilies bokšto stovinčius ne karius, o žynius. Vienas žynys pakelė į viršų ranką ir ėmė šauktis deivės pagalbos. Magiška jėga ėmė sklisti iš žemės, ir išsirinkęs laivą ištarė užkeikimą. Ugnies kamuolys nuskriejo į Smorgo laivą. Juodasis magas iškėlė rankas į viršų ir ugnis užgeso, o žynys krito negyvas. Vyriausiasis žynys pažvelgė į karalių. Jis suprato, kad priešais jį kažkas iškreiptas ir labai galingas blogis. Žynys nukreipė lazdą į priešą. Jis šaukėsi deivės pagalbos.
Juodi debesys grėsmingai kybojo ore, ir virš mūšio lauko nugriaudėjo griaustinis. Ir tuomet oras pratrūko ugnimi. Žmones pamėtėjo aukštyn, riaumojanti liepsna apsupo jų kūnus, ir jie pajuodę krito negyvi žemėn. Šimtai kitų, nublokštų sprogimo, prarado sąmonę. Ore vėl nugriaudėjo sprogimas ir sudegino dar vieną žmonių būrį. Audrų užtemdytas dangus išspjovė dar vieną ugnies kamuolį, ir puolančiųjų gretose kilo panika. Žmonės labai greitai suprato, prieš ką nukreipia savo pyktį dangus, ir nesidairydami pasileido bėgti.
Elfai pažiūrėjo į pilį. Ten, pačiame bokšte, išryškėjo šviesios figūros. Vėjyje pleveno jų balti apsiaustai. Gamtos deivės Halijos vyriausiasis žynys virš galvos laikė lazdą, nukreiptą vieną galą mūšio lauko pusėn.
Smorgas žiūrėjo į vyriausiąjį žynį ir jo kūnas virpėjo nuo beprotiško įsiūčio, kai pamatė iš miesto bėgančius karius. Chaoso magas prarado savitvardą ir išleido savo pyktį ugningu trenksmu: bėgantys žmonės išnyko liepsnose. Besiartinančio pralaimėjimo apakintas Smorgas puolė prie laive esančių katapultų ir juos užkeikė.
– Ugnis į miestą, – sušuko jis, ir kariai įvykdė įsakymą. Katapultos savo degančius sviedinius, šaudė taikliai ir gaisras apgaubė miestą.
– Karaliau, – sušuko miesto gynėjas, – ugnis nenumaldomai plinta. Ji užkeikta, privalote palikti miestą.Ten, kur stovėjo miesto gynėjas, prasivėrė žemė ir ugnies stulpas apgaubė karį. Vos per kelias akimirkas jis pavirto skeletu ir suanglėjęs nugriuvo ant žemės. Iš jo teliko pelenai.
Netikėtai elfų karalius išvydo žmonių karalių. Jis šypsojosi gyvatiška šypsena. Priešininkai negalėjo nuleisti viens nuo kito akių, o jiems bestovint į kiemą iš visų pusių ėmė plūsti elfai. Netrukus gynėjų už karaliaus buvo beveik tiek pat, kiek ir užpuolikų, esančių už žmonių karaliaus.
– Nusilenk man, – šnypščiančiu balsu prabilo magas.
– Aš, – karalius pakėlė pavargusias akis, – elfų karalius Teodoras Išmintingasis šaukiu deivę.
Smorgas pasirodė savo tikruoju pavidalu: jis didėjo, kol jo galva atsidūrė virš pilies kiemo sienų. Atsistojo ant tvirtų, raumeningų žvynuotų užpakalinių kojų. Ant priekinių letenų buvo ilgi, aštrūs nagai.
Jis neleis priešui mėgautis jo išgąsčiu. Jis pakėlė išdidų veidą ir be baimės pažiūrėjo jam į akis.
– Dabar pažiūrėsim, ar tu gali atsilaikyti prieš deivės galią, – sušuko karalius ir puolė Chaoso magą.
Paslaptingais žodžiais jis pašaukė pagalbon Haliją, kad ši padėtų sunaikinti Chaoso magą, ir akinantis blyksnis, sklindantis iš rankų, perėjo kiaurai per mago kūną, visiškai jam nepakenkęs, ir pradingo kažkur tamsoje. Smorgas nusikvatojo stingdančiu juoku, su panieka žiūrėdamas į karalių. Jis artinosi prie jos, o karalius traukėsi atgal. Elfai paleido strėlės į Chasoso magą. Priekinėmis letenomis Smorgas griebė sienos gabalą, ant kurios stovėjo kariai. Galingi pečiai įsitempė, ir laibom kolonom paremtas balkonas nuskrido į karalių.
Mūro gabalas nepasiekęs valdovo subyrėjo į mažus gabalus. Staiga žemė prasiskyrė ir mago kūną apglėbė ugnies siena. Netikėtai jis nusipurtė ir susikaupė, nebekreipdamas dėmesio į liepsnas, nuo kurių anglėjo ir juodavo jo žvynai. Ugnis buvo užgesinta. Karalius spoksojo negalėdamas patikėti, kad magas taip lengvai susidorojo su jo burtais. Dabar jis pajudėjo link elfo. Smorgas palinko virš elfo ir tada, sukaupęs visas jėgas, karalius smogė magui į galvą. Klaikiai sustaugęs iš skausmo, jis metėsi atgal. Į jį pasipylė strėlių jūra. Iš žaizdos galvoje tekėjo juodas kraujas, bet juodasis magas, kaip ir anksčiau, buvo pasiryžęs kovoti. Jo didžiulis snukis lėtai pasisuko į Teodorą, kuris lyg užkerėtas žiūrėjo į monstrą. Jis išspjovė ugnies liepsną. Karalių apgaubė akinanti šviesa. O po to viskas dingo. Smorgas stovėjo vienas, kiemo vidury.