Dėkui, kad išgirdote
 
   Sugrįžus atgal į sodo namelį regėjosi, kad netgi užmiršau savo nuolatinę būtį Pastriekės departamente, o pasilikau svetainėje, kuri priklausė Leokadijos tvarkai ir rūpesčiams – buvo jos namai ir tvirtovė. Atidžiau ir ilgiau pasidairiau po ją negu atsiminiau, ir ką gi?
   – Jeigu manote, kad žinau, kas čia įvyko, jūs, žinoma, klystate. Labai klystate, – pasakiau niekam to neadresuodamas, o tik prasitaręs balsu, ką pagalvojęs. Atrodė, kad šitaip elgiantis mįslingi dalykai prasiskleis kaip dažnų gėlių žiedai po nakties gurkštelėję ryto šviesos.
   – Tai kad, dzieduli, dar ne laikas kalbėti apie tai, kas įvyko. Dar vyksta. Procesas dar nesibaigė. Tačiau teisybė, kad jį reikia stebėti ir užrašyti jo biografiją, – atsiliepė raidė A. – Mūsų trijulė pasiruošusi tau padėti. Atsiprašau, – pasitaisė ji, – dabar jau ne tik tau padėti, bet ir Leokadijai. Anksčiau jos lyg nepastebėjom, lyg nematėm, o dabar tenka vadinti močiute. Galėtum ir nevadinti taip, bet kuomet tave šaukiame dzieduliu, lyg ir savaime suprantama, jog reikia ir Leokadiją tapatingai pašaukti.
   – Tapatingai? O kodėl tuomet ji ne bobulė? Arba jeigu ji močiutė, kodėl aš ne senelis?  
   – Aš, dzieduli, irgi tariau, kad ją reikėtų šaukti bobule. Betgi ar paklausė? Ir vėl išgirdau: patylėk, šarka. Tegu „šarka“, bet smalsumas ir supratingumas dar niekam nepakenkė. Ką regime, kad ir dabar? Vėliava  – antai – iškelta, bet ji nukarusi kaip skudurėlis. Vėjelio jai reikia, vėjelio. Ot tada jau ir nuotaika kitokia, ir vykstančio proceso esmė atviresnė, demokratiškesnė.
   Raidei B netrūko ne tik smalsumo ir supratingumo, bet ir veiklumo. Priėjusi prie paveikslo rėmo, kažką krapštelėjo ir sustojo it  mokytoja prie mokyklinės lentos, o pats rėmas jau neatrodę tuščias – jame iš tikrųjų karojo ką tik iškelta trispalvė, o prie jos stiebo šnekučiavosi bobulė su Jotu, abu sužiurę į stiebo viršų ir nelinksmą vėliavos vaizdą.
   – Sakiau, vėjelio jai reikia, vėjelio, – pašaukė jiems B.
   – Iš kur jį paimsiu? – atsiliepė Jotas. – Ot, surasim titnagą, tada irvėjelio gal išprašysime. Nemanau, kad atsakys.
   – Titnagas? – perklausė Leokadija.
   – Ne pats titnagas, močiute. Jame angelai gyvena. Be jų paramos ir vėliavos nepasisekė iškart iškelti. Bet tai menkniekis. Repeticija gi.   
   – Betgi aš ir apie titnagą galiu, – it panorusi išgirsti kažkieno kuždesį atsiliepė Leokadija, tačiau netrukus ryžtingai pakėlė akis į Jotą, ir vėlgi atsitiko tai, ko negalima buvo suvokti ir blaiviausiu protu. Leo deklamavo mano užmirštą eilėraštį. 

Sunkus kaip velnias –
vos galiu pakelti,
bet baltas ir labai gražus.
Tai titnagas,
gimtinės laukuose išartas,
ir štai dabar su juo 
namo einu.

O Dieve, 
kiek jame ugnies!
bet šaltas,
o įniršio, kai mūšyje!
nors toks ramus.
Linguojame keliu,
ir laikas sėja lauką
ant jo ir ant manęs,
bet sieloje
        it  bažnytėlėje
                        ramu.

Galbūt likimas duos, 
su juo ir po lauku 
išliksime kartu.
  
   Tylėjau. Raidės A ir B taip pat. Tačiau atrodė, kad šį kartą ir aš girdžiu šnabždesį, kuriuo tikriausiai prakalbinamos ir papildomos Leokadijos žinios. Šnabždesys pažįstamas, tik senokai girdėtas. O  eilėraštis? Ar jis anksčiau bent kartą buvo taip pašnabždėtas?

Sunkus kaip velnias –
Vos galiu pakelti,
Bet baltas ir labai gražus.

   – Tai šitas? Betgi žinau, žinau, dzieduli, kur jis. Departamente. Prie dūmtraukio. Už sienelės. Ant jos ir Pivašiūnų Šv. Marijos – Nuliūdusiųjų paguodos paveikslas pakabintas. Niekur jis nedingęs. Atsimenu, kad jame mėgdavęs apsigyvent Šv. Mykolo pasiuntinys. Bet ką čia kalbėti! Op! Bėgu.
    Tiek to bėgimo ir tebūta – tik viršum žemų sodo namelio svetainės lubų.Vienas, du, trys, dar kažkiek laiptelių ir... prašom, jus jau priima Pastriekės departamentas. Raidė B lengvute ir vaikšto mano ausims negirdimais žingsniais, tačiau netrukus iš ten pasigirdo jos džiūgaujantis, pergalingas:
   – Radau! Dzieduli, radau!..
   Ir visi pamatėme, kai nukarusi viršum stiebo suplevėsavo Trispalvė. O aš? Aš irgi kaip ne šis aš, o kaip anas aš, kaip karietos  vežėjas, išvažiavęs į pirmą kelionę. Ir žodžiai iš burnos nubiro kaip Tada.
– Sveiki gyvi! Dėkui, kad išgirdote.