Juodos spalvos lietuj ištirpo laikas,
Klajoklio siela, dūžtanti erdvėj...
Ir verias durys, durys sutrupėję
Į amžių, amžius vakaro erdvėj.
                                              
Sudyla saulė auksintoj paletėj,
Vienam, juodam laše rasos.
Vienatvės paukščiai klykdami pakyla
Ir blaškos lyg liepsna iki aušros.
 
Neramios mintys šliaužioja aplinkui
Įgaudamos pavidalus pilkus.
Erdvėj skrajoja nuojautos dėmėtos
Ir plauna sielas purvinoj rasoj.
 
Nebetikėdamas pabėga džiaugsmas,
Kertelėj sielos lieka tik viltis,
Kad pasibaigs juodos nakties istorija
Ir grįžus saulė patekės...