Likimo tvenkinys

lengvabūdiškai
su nemirtingumo pojūčio
fantastiškais miražų mirgėjimais
atskiedęs susižavėjimo seilėmis
stačiau savo likimo namą

priklausomybės tvenkiniuose
supylęs protą ir jausmus
į atidėliojimų pamazgų kibirą
 
kažkurį rytą aš jį šliūkšt
nuo namo slenksčio
į tekančių metų upę
į dabartinį ramybės tvenkinį
 
paslaptingas
juodo dugno nesimato
durpių filtrais išgrynintas
senus nuovargio kelmus
paskandinęs vanduo
mažų mano ydų
galingos povandeninės šaknys
kaip trauktinė tamsiai žaliame inde
nežinai kokia rupūžė užpilta
ten plauko
jos
net tvirtesnes palieka
 
vanduo ramus
kaip šampane
kyla į paviršių
juodi ir skaidrūs prisiminimų burbuliukai
norėtųsi juos skraidyti paleisti
ir vėl kitaip...
 
peizažo nedarko
kur tavo juoko burbuliukai
dabar iškyla
saldžioji
nepriekaištingai balta svajonė mano
prisiminimuose įklimpusi...
 
išravėjau kelmų nuolaužas
kaip dantis... senatvė...
jassonas