Pavasarį atgims, kas rudenį mirė.
Dings ir šiaurys stipriai pūtęs.
Vėl žibės po girią
mėlynakės žibutės.

Sužydės vasarėlę žemė.
Vėl ruduo – jos duoklė.
Taip kas metai lemia
mums laiko švytuoklė.