Jaučiu – praeina laikas be manęs
pro šalį, ašarą, vienystę,
ir visa, kuo tikėjai, greit užges
ir nesiplieks daugiau ir nežadės sugrįžti.

Ar dar nešu delnuos kažką?
Ar viską vėjais ir gaisrais paleidau?
Kas dega – žodžiai ar rasa,
kuri dar kartais sužiba ant veido?

Tik nespėliok – kas buvo, o kas ne,
tarsi paukščius danguj būtis metus skaičiavo,
juk esame abu vienam delne
pasaulio didelio ir savo.

Paabejosi – svetimas jis tau ir man,
ištarsi karčiai – svetimėjam,
gal pelenu, o gal pavirs migla
akimirka, kuri it kibirkštis gelmėj rusėjo.