Gyvenimas buvo dosnus, –
Man siūlė daugybę malonių.
Norėjo ne vienas žmogus
Mane pasiimti už žmoną.

Bet aš atsakiau kiekvienam,
Radau priežasčių milijoną...
Kartojau – jis skirtas ne man, –
Netinka pagal etaloną.

Tas mėgsta stikliuką kilnoti,
Tam ūgio gamta pagailėjo...
Ir storo nenoriu myluoti.
Ar vardas juokingai skambėjo...

Jei lėtas, tai žodį reiks traukti,
Gražuolis suras greitai kitą...
Jauna dar! Galiu ir palaukti,
Kol princas atjos vieną rytą...

O metai skubėjo, šuoliavo, 
Gimtadienis, rodos, kas dieną...
Draugai vestuves šventė savo,
O aš neradau sau to VIENO...

Tik liko svajonė – miražas,
Platoniška meilė gyvena, –
Nei storas, nei špėtnas, nei mažas,
Tiktai JIS ne mano, ne mano...

Jaunystė pro šalį praskriejo.
Nors pavardę reikia pakeisti...
Jei atsirastų gerbėjas,
Nebeskubėčiau jo teisti.

Gerai bus koks doras našlelis, 
Pakęsiu apkūnų ar lėtą...
Kad būtų, kam tarti žodelj,
Kad būtų, kur galvą padėti...