Kai ryto saulė šypteli man tik pabudus, į galvą plūsteli mintys. Tokios mintys, kaip: „jau rytas" ar „laikas keltis", kartais net „šiandien bus graži diena". Bet kai mane pabudina ne šviesi ryto saulė, bet mano gyvenimo saulė, vienintelė mintis mano galvoje yra „Ar įmanoma būti laimingesnei?"
     Per trumpą laiką mano gyvenimas pasikeitė grandioziškai. Vien pagalvojus, kad kažkada vos išdrįsdavau tau žodį pralementi, o kai tu man kažką pasakydavai, rodės, širdis kiekvienąkart bandė iššokti iš mano krūtinės ir prisiglausti prie tavosios, darosi juokinga, bet kartu ir beprotiškai miela.
     Dabar jau galiu drąsiai paimti tavo ranką, nebijodama, kad atsitrauksi. Netgi priešingai, žinau, kad tu manąją stipriau sugriebsi ir gal net priglaudęs prie lūpų švelniai pakštelsi. Žinau, kad kai eisim per plačią, mėnesienos nutviekstą pievą, pasiūlysi prigulti ir pasigrožėti žvaigždėmis. Stipriai priglausi ir žaisi su mano plaukais. Ir kai stebėsiu žvaigždes, jausiu nuoširdų ir mylintį tavo žvilgsnį, nukreiptą į ne ką kitą, bet į mane. Ir tada prisiminsiu, kokia iš tiesų laiminga aš esu.

Viso šito nemainyčiau į nieką... Jeigu bent kiek to taptų realybe.