Meno terapija
Nubudau. Ak, tie nubudimai! Paprastai jie būdavo bespalviai. Spalvoti pasidarė nuo tada, kai vyriausioji dukra nupirko man meno terapijos priemonę – spalvinimo knygą ir nemažą dėželę medinių spalvų. Tai ne terapijos, tai kankinimo priemonė, nes visa mano esybė protestuoja prieš tą bjaurumą, murzinas, grubias piešinių linijas, prieš spalvų apgaulę – pieštukai nudažyti gražiomis spalvomis, atspalviais, o jų šerdelės pasirodo esančios visai ne tokios ir iš viso, dažo sunkiai, norint išgauti intensyvią spalvą reikia ilgai trinti į popierių, todėl darbas nespartus, varginantis, pagaliau išgautas piešinys neturi nieko bendra su menu, manim ir su realybe – tokių paukščių, žuvų, vaizdų, ornamentų nėra nei realybėj, nei mano vaizduotėj. Tik keletas jų, gėlėtų, sukomponuotų iš netikroviškų, neatpažįstamų žiedų, manęs neerzino ir aš juos nuspalvinau su malonumu, kol vieną bebaigiant nejučia pagalvojau, kad ta eilė vienodų lapelių primena dantis ir su siaubu atpažinau, kad tos gėlių girliandos sudaro kaukolę, o tie lapeliai iš tiesų yra numirėlio dantys – vienodi, lygūs, sveiki, kaip žirniai ankštyje. Štai tau ir gydomoji terapija!
Tokiomis nepaklūstančiomis man spalvomis nudažytas mano nubudimų pasaulis ir aš nenoriu į jį sugrįžti, bet ir sapnas nebepriima, todėl neturiu kur dėtis, įsitveriu kurios nors atsiminimų atplaišos ir nueinu į praeitį, kuri, beje, pasirodo man esanti tokia pat nereali, nelogiška, kaip ir tie piešiniai knygoje, kur žuvis tenka spalvoti raudona ar violetine, nes spalvų dėžutėj nėra sidabrinės žvynų spalvos ar ultramarino paukščio, panašaus į povą, uodegai. Kurį laiką tame chaotiškame nubudimo pasaulyje bandau įvesti bent šiokią tokią tvarką, atplaišos darosi tikroviškesnės, bet nesiduoda jungiamos. Nuplaukiu pasroviui.
Šį rytą skaumingai įsitvėriau ano pilko ankstyvo rytmečio Kauno senamiesty, kai išlydėjom Benių į armiją. Kol ėjom būreliu tą tokį nedidelį, bet po nemiegotos nakties sunkiai įveikiamą atstumą iš Kęstučio gatvės į Griunvaldo, kur buvo šauktinių surinkimo punktas, sparčiai švito, o kol kas miestas dar buvo pilnas vaiduoklių, tylomis išnyrančių tokiais pat būreliais iš gretimų gatvelių. Vaikinai rinkosi lydimi namiškių, mergaičių ar ir visai vieni, daugelis neblaivūs. Jie, atsisveikinę su namiškiais be žodžių, nes viskas jau išsakyta, nubučiavę, nuglamžoję savo merginas, kurie turėjo, o šios, nesirūpindamos, kad aplinkiniai mato, leido jiems daugiau, negu kitu atveju būtų leidusios – jei ne ta lemtinga diena prieš ilgą išsiskyrimą, jei ne tas pilkas rytas – ėjo pro vartelius į aptvertą kiemą, tarsi galvijai į laidarą, ir vengė žiūrėti atgal, jau atskirti, jau nebegalintys pareiti ir, norėdami ilgiems išsiskyrimo metams išsaugoti spalvotą atmintį, o ne tą pilką brėkštančio ryto vaiduoklių pasaulį, nesigręžiojo atgal. Daugelis išlydinčių ašarojo, drėko ir vaikinų akys, kai su atodūsiu išsprūsdavo:
– Kad bent ne į Kamčiatką…
Pagalvojau – o koks ir skirtumas kur, juk vis tiek trejiems ilgiems jaunystės metams. Beniaus jokia mergaitė nelydėjo, todėl nesibučiavo, tik tylėdamas nužvelgė kiekvieną iš mūsų – gimines, draugus, ilgiausiai stabtelėdamas ties motina ir aplenkęs mane, tarsi mes nesiskirtume, tarsi vežtųsi mane kartu, nuėjo. Pusbrolis. Mano vaikystės neturėtas brolis.
Ne iš karto bepamačiau jį per tvoros viršų, įsimaišiusį tarp kitų tokių pat, jau kitame pasaulyje – mėginantį juokauti, nes aplinkiniai šykščiai šyptelėjo.
Ne iš karto suvokiau, kas trikdo mane žiūrint į tuos vaikinus: dauguma jų buvo apsirengę senais, net apiplyšusiais ar per mažais drabužiais ir žvarbo ryto vėsoje – juk vis tiek tuoj bus pervilkti uniforma, kam geras drabužis turėtų pelyti, nukištas kažkur armijos sandėliuose, o ir vargu ar po trejų metų nebus per mažas.
Benius stovėjo toks tarp tokių ir kartu kitoks. Mano Benius – jautrus, nestiprus, nuo mažumės beveik nuolat kosintis, kiek pabėgėjęs dūstantis. Kaip jis ištvers negailestingą kareivio muštrą? Dabar, apsivilkęs senom drapanėlėm, jis priminė man aną jau tolimą pavasarį, kai sykį, norėdamas pradžiuginti mane, ligos įkalintą kambaryje, kol aš miegojau pietų miegą, nuravėjo darželį po mano langu, pabarstė takelius geltonom smiltim ir paskui stovėjo pasimetęs, apgailėtinas, per trumpom išaugto, babūnės pasiūto švarkelio rankovėm ir kelnių klešnėm, negalėdamas suprasti, kodėl aš, kai nubudusi priėjau prie lango, vietoj to, kad nušvisčiau šypsena, pravirkau:
– Juk pavasaris, žolytės taip norėjo gyventi...
Pajutau, kad tuoj pravirksiu, o to nė už ką nenoriu, ir kad nenoriu pamatyti to vaizdo ryškioj dienos šviesoj, o jau tuoj tuoj tekės saulė, todėl niekam nieko nepasakiusi nuėjau namo. Grįžau į kasdienybę, palikdama tą skaudų išgyvenimą bespalvėj priešaušrio pilkumoj, tikėdamasi, kad jis niekada nesugrįš. Bet štai sugrįžo. Kartu su anų dienų žeidžiančia realybe – staiga įsinorėjau valgyti, nes kai sėdėjom už stalo, man tai mažiausiai rūpėjo, o dabar taip ir stojo akyse didelis mišrainės dubuo – jos tikriausiai yra likę. Bet stalas buvo nukraustytas ir niekur nebuvo nieko valgomo, nei šaldytuve, nei virtuvės spintelėj. Numaniau, kas viską paslėpė, ir nebeieškojau, man pasidarė gėda – mudvi su mama buvom neseniai atvažiavusios gyventi į Kauną, mama dar neturėjo darbo ir gyvenom tetos namuose nekviestų svečių teisėmis. Mano nuomonės niekas neklausė.
Visa tai grįžta, grįžta – nespalvotais gydomosios meno terapijos knygos paveiksliukais, kuriuos turiu nuspalvinti nekokybiškais, apgaudinėjančiais pieštukais, trindama juos virpančiom parkinsonikės rankom iki įskaustant, bet taip ir neišgaudama intensyvių grožio spalvų, ką jau kalbėti apie atspalvius.