Tamsa alėjoje prigludo liepžiedžių prikvėpus,
tik akys paukščių mirksi, delčią geria,
ir šalta man anapus sapno seno,
o kojos – rasose, širdis iš brazdo nerias.

Pamiršęs dieną žvyrkeliais rupiais keliauju.
Keliai susipina, ir vėl ištįsta miegas –
iš liepos kanklių, paliktų lig ryto, švinta
gedėjimas naktų, mėnuliui pučiant švilpą.

Glaudžiuos prie medžių debesy įkritęs,
žoles žirgai papilvėmis nubrauko.
Alėjoje senoj, kai liepžiedžius pamirštam,
mums iš voratinklių vėl laumės pina tinklą.