Kartais būna – išeinam ilgam ir po vieną paliekame,
Kad pamirštume tai, ko kadaise ilgėjomės.
Ak, brangioji, nereikia man gruodžio, nubudusių sniegenų,
Baltų snaigių betikslio ir aklo mirgėjimo.
 
Nebenoriu Kalėdų – ir vėl tas savęs dovanojimas:
„Su artėjančiais!“ (Dilgsi saliutai po krūminiais...)
Prieš daug šviesmečių buvom tik mudu, kas dieną aukojomės –
Net pirmadienis šventė... Dabar tave glumina?
 
Mane – ne. Juk išsaugojau veidą – netirpstančias nuosėdas,
Patikėk, fotografijos kartais prakalbina...
Aš sergu tavimi (banalu?) – niekada neiškosėčiau,
Juolab gruodis tuojau, tęsias rudenio darganos...
 
O vėliau – dar šalčiau. Ir vargu ar sulauksiu pavasario
To paties, o ne kito, kai vėl tik mirgėjimas...
Kartais būna – išeinam ilgam...
.............................................................................................................
 
Nors išties viską pasveriam:
Nebegrįšim atgal vien todėl, nes išėjome.