Matyt, ko nors nesuprantu.
Nesuprantu mados — smerkt Lietuvą.
Galiu būt kaltas aš, net tu.
Galiu būt ir suniekintas.
 
Bet Lietuva — jinai šventa,
Neleiskim niekam žeminti.
Tik joj išliksime tauta,
Atgimt ir vėlei gebanti.
 
Kur koks nedorėlis apvogs,
Pritrūks varguolis duonos,
Nereikia kaltint Lietuvos,
Nuteist visus jos sūnus.
 
Tai čia, tai ten labai dažnai
Siaubingas blogis siaučia.
— Kodėl nukritom taip žemai? —
Savęs kiekvienas klausiam.
 
Vešėti piktžolėms lengviau,
Visur jos dirvą randa,
Bet tu gali, gali išraut,
Tiktai ištieski ranką.
 
Ištieski ranką, nenumok —
Kiti lai vargsta, ravi,
O aš važiuoju pamiegot
Po palmėmis Havajuos.
 
Kas be tavęs, kas be manęs
Padės šalelei kilti,
Iššluoti purvą ir šiukšles
Savuos namuos ir Vilniuj?
 
Ką ateity vaikai sakys,
Jei kalbą jos išduotume,
Užgniaužę sąžinę, akis,
Raštą, vardus parduotume?!
 
Mylėkim žemę, kur esam gimę,
Joje namai visų tikri,
Sparnus tau davusią Tėvynę,
Gyvybės kibirkštį širdy!