Netiesa! Atleidimas yra pati žiauriausia bausmė. Prasikaltęs, kuriam atleista, pasijaučia menkas, niekingas, negalintis pateisinti savęs ir jam labai sunku, baisu suvokti, kad toliau teks gyventi su tuo savo niekingumo jausmu. Atleidimas nepanaikina kaltės, o ją įteisina, pripažįsta – jei reikia atleisti, reiškia, tikrai kaltas. Nusikaltęs, paprašęs atleidimo ir jo sulaukęs žmogus visam laikui lieka pažemintas ir, nors su tuo sutinka savo laisva valia, atima iš savęs galimybę vėl galėti save gerbti. Kaltas. Mažas, menkas, suvokiantis tą savo menkumą ir bejėgis ką nors pakeisti. Tarsi su nenuplaunama dėme ant balto rūbo, kurią atleidimas tik paryškina.
Žmogus, atleidžiantis kitam jo kaltę, išaukština save, pats sau prisiima teisėjo ir teisiojo rolę, pasipučia tarsi povas – štai, žiūrėkit, kaip žiba mano plunksnos, koks aš teisus ir maloningas, vertas visokeriopos pagarbos. Ne taip, kaip anas, nusikaltėlis. Nepatraukli asmenybė! Keista, aplinkinius taip pat apima nemalonus jausmas, panieka atleidusiam ir noras išteisinti nusikaltusį. Noras protestuoti, nes atleidimas tarsi sukeitė roles, pamainė žodžių gėris ir blogis prasmes – pajuntama, kad kažkas yra negerai, kad gal nusikalsta ne be priežasties, gal tikrai be piktos valios, o atleidimas įkūnija blogį, atimdamas galimybę sužinoti tiesą. Žmogus, kuriam atleido, nors netikėtai pačiam sau, dažniausiai pajunta ne palengvėjimą, o nuoskaudą – juk kažkur širdies kertelėj tikėjosi ne atleidimo, o supratimo, bent to, kas įvyko, nesureikšminimo, išsakyto tikėjimo juo. Visa, kas įvyksta, turi savo priežastį, tik ne visada pasivarginama ją atrasti, o kaip dažnai atradus, supratus kitą, kaltės nė nebelieka.
Atleidimas sunaikina draugystę. Supratimas, tikėjimas net nusikaltusiu žmogumi, draugystę, žmogišką bendravimą pakelia į aukštesnį lygmenį. Išteisinimas yra aukščiausia atleidimo forma, kai išsaugojama pagarba vienas kitam, sugrįžtama į būseną, kai nusikaltimo dar nebuvo, ir abu pasijunta esą laimingi, patikėję išsaugota ateitimi, žmogiškąja verte.
Kodėl šiąnakt apie tai galvoju? Žiūrėjau filmą „Užmokėk kitam“.
Ne visada turime galimybę geru atsilyginti tam, kas mums padaro gerą. Taip ir nueinam su maudžiančia skola, bet visada lieka galimybė užmokėti kitam, kas reikalingas mūsų pagalbos, taip tarsi perduodant estafetės lazdelę. Užmokėti pinigais, daiktais ar tikėjimu žmogumi, kaip kažkas kažkada, sunkią mums valandą, kai visas pasaulis buvo, rodos, patikėjęs mūsų kalte ir mums buvo belikusi tik galimybė prašyti išmaldos – atleidimo, patikėjo mumis, gražindamas mums ateities perspektyvą ir prasmę.
Pastebėjau, kad filmo pavadinimas neteisingai išverstas į lietuvių kalbą, angliškai tai „Pay it forward“, pažodžiui verčiant turėtų būti „Užmokėk į priekį, avansu“. Mokant praeities skolą bent žinomas jos dydis, kaina, o mokant į priekį tenka spręsti pačiam. Filme už tikėjimą žmonėmis aukščiausią, gyvybės, kainą užmoka vaikas. Sukrečia.