Rudenėli dosnusis, mane apgavai —
Tavo auksas — netikras, netikras.
Kur degė, spindėjo taip ryškiai aukštai,
Parudavęs ant žemės ištiško.
 
Juk turėjai dar vasaros dieną atnešti.
Kodėl tos vienos pagailėjai?
Dovanojai tik ilgą beprotiškai naktį,
Joj liūdesio sėklas pasėjai.

Po vieną užgeso Vėlinių žvakės,
Į paslaptis savo sugrįžom,
Gėla tik nerimsta, išbalusi blaškos
Žiedais chrizantemų po kryžium.

Pilkas rūkas sustingo rytmečio šoky,
Nekrinta nuo medžių pakibę lašai,
Supas paraudę, seniai nušalnoję,
Kaimyno liūdni obuoliai.

Aptingo ruduo (gal tik man taip atrodo?),
Kas rytą kitur jį randu —
Čia vaikšto po mišką, po rūškaną sodą,
Čia pėdina lauko keliu.