Diptikas  pirmas.

Toks vienišas tarp jūrų ant uolos –
Ragai auksiniai lig žvaigždžių pakilę,
O vandenyje atspindys sielos,
Paniręs į žalsvų miražų Tylą,

Kur paskutiniai spinduliai, degą
Vilčių sapnuos, dar ieško balto aido –
Ir nesuvirpa nei viena banga
Alsavimu gėlos, o miglos sklaido

Tik balkšvą spindulėlį pamarių,
Tik vėjo atminimo skaudžią žarą –
Šiltus ūkus gėlių kasnakt geriu,
Kai virš uolos dangus žvaigždynus veria

Ant Tavo iškilių ragų! O aureolę
Jų supa lig gelmių prisnūdę marios –
Išnyra žvaigždės dužę, jūron puolę...
O meilės baltos pasakos nemarios!


Diptikas antras.

Viskas nuskendę, viskas išnykę –
Marių platybės skęsta aiduos
Prisiminimų... Žuvėdra klykia –
Žvaigždės ant jūros, Tavo kaktos,

Žvaigždės tarp marių  keisto miražo,
Virš sidabrinių ragų ir uolos
Savo rankas išbalusias grąžo –
Te jos erškėtrože sapno meluos

Man apie meilės amžiną gėlę,
Kuri neskęsta vėtrų laivuos –
Žvaigždės, oi žvaigždės, marias prikėlę,
Tegu žaliaisiais rūkais dainuos...