Memento mori

Taip visa numiršta, kam lemta numirti,
kam laikas pavargo skaičiuot minutes,
ištirpsta, išnyksta, į dulkes pavirsta –
akimirką degęs bematant užges.

Iš dulkės į dulkę – toks kelias ir vingis,
per Žemę į niekur, gal Dievo namus,
lyg ką tiktai gimęs, gal buvęs laimingas,
bet visa it sapnas pranyksta svaigus.

Ir tai, ką nešei, gelmėj kas švytėjo,
užgęsta, sudyla, pavirsta nieku,
lyg nieko daugiau ir mylėt negalėjai,
tik tai, kas keleiviui šios Zemės brangu.

Gal duona, gal saulė, gal rytmečio vėjas,
gal darbas, Tėvynė, Žmogus ar namai,
tik visa į nieką delnuos sutrupėjo,
kai tu po kelionių visų parėjai.

Dvasia amžinybės alsuoja didingai,
kiekvienas jos glėby pavargęs užsnūs,
žiedais anemonų ten lyja ir sninga,
kai sapnas apglobia tave palaimus.
bitėžolė