Kaip alksnynai nuogi
Nunokino oranžinę pilnatį?
Paklausyk atidžiau,
Sausas lapas kaip krinta tyloj.
Žiburėliai namų
Žaižaruoja lyg kviestų sušilti,
Tarsi lauktų tavęs,
Ir nei vienas šuva neaplos.
Čeža žingsniai keliu.
Tolumoj plieskia miesto pašvaistė.
Šitaip striuka dienos —
Kur padėjęs, nė pats nežinai.
Argi kalbint vėles
Nuo vienatvės vienintelis vaistas?
Nors paklausk pilnaties,
Kur įkopus į dangų aukštai...
Pavargai kaip arklys,
Link namų vis greičiau neša kojos
Žingine, ristele,
Net jei niekas nelaukia juose.
Kaip aukštai pilnatis,
Jai alksnynas vaiduokliškai moja
Ir apglėbia tave 
Pašalnojus rudenė dvasia.
Brangios vėlės namuos.
Puikios vaišės — puodelis arbatos
Ir žolynų kvapai 
Apie praeitį kalba kažką.
Pastabi pilnatis
Tavo veidą svajingą pamato
Ir nukrinta pati
Į kitas — drebulyno — rankas.