Beržai beržai!
Beržai beržai!
Kiek daug eilėraščių jums parašyta,
Dainomis šlamate lietuvių širdyse!
Pirmieji, tekant saulei ankstų rytą,
Sutinkat ir palydit žmogų kelyje.
Sunku nuspręst, kuris kuriam labiau tarnaujat,
Kai metų metais augate kartu.
Ilgėtumeis sodybos, pakelės be beržo jauno,
Be jo šakų prie žemės nuleistų.
Tikėkite, ir žmogui, rodos, skauda,
Kai audros lanksto, drasko jus.
Kada kamieną baltąjį palaužia
Žiema, pasiuntusi ledus.
Kiek tik mylės žmogus gimtinės žemę,
Mylės ir beržus pakelėj.
Tikės, kad svyrančiam žaliam beržely
Gegutė metų negailės.