Užsikvempę ant guolio budėjimai
Tiek atbukino geidulio smailę,
Kad be baimės kas dieną einu ašmenim
Ir paplūsti sula nebijau.
Net tada, kai klausytis tavęs nebenoriu,
Naktyje tą kriogžlėtą kvėpavimo skundą girdžiu.
Ar tikrai viens kitam atsiduodam?
Nebegirgždinam vyrių, 
Nebespragsime skląsčiais,
Nebegremžiame kerpių
Nuo murkti nemokančių mudu atskyrusių sienų.
Tu suėdei mano gyvenimą.
Alkana, alkana, alkana...
Nebeširsk, išspausiu tą trūkstamą sūriąją kruopą
Iš bedžiūstančių ašarų,
Tik, meldžiu, netapatink manęs su būtim —
Iki lašo visi išgerti, išsiurbti
Nemalšins tavo troškulio syvai.
Aš tavoji Pelenė
Po dvylikto laikrodžio dūžio
Beridenanti savo moliūgą į lysvę —
Kada pasaka baigsis, kai rytas išauš,
Nieks neturi įtarti, 
Ką pervėrė geidulio smailė,
Kad ant vyrių nevarstomų durų ne rūdys —
Laiko būtojo krešantis kraujas.